Vitas TOMKUS: STABAI TARP MŪSŲ IR VIRŠ MŪSŲ

O dėl stabų aš Tamstoms taip pasakysiu: Kuo labiau juos liaupsina - tuo labiau juos vėliau apspjaudo. Kai žmonės „praregi". Arba konjunktūra pasikeičia. Trumpiau kalbant, kai praeina „proto užtemimas" bei visuotinė euforija, po kurios seka didžiulis nusivylimas ir pagaliau įsijungia sveikas protas. Todėl profilaktiškai „šaltas dušas" dar niekam niekada nepakenkė. (Tokia yra tvirta mano nuomonė, nepriklausomai nuo to, patinka ji kam ar ne.)

O kas dėl stabų... Nežinau, kaip kalbininkai tą žodį traktuoja, tingiu pasitikrinti, bet mano galva tai yra subjektai, kuriems žmonės aklai meldžiasi. Tie stabai - nebūtinai žmonės. Pavyzdžiui, Indijoje yra „šventos karvės", kurioms niekas nieko negali padaryti, net kai jos skersai kelio visiems išsikeroja. Tad ar dera stebėtis, kad kitose šalyse atsiranda Ožys, kurį tauta apskelbia šventuoju ir kuriam taip pat niekas nieko negali padaryti, kai jo giminė išsikeroja. Bet gana apie gyvulius...

Verčiau pakalbėkim apie tai, kaip stabai gimsta? Jų būna įvairių. Dažniausiai dirbtinai sukurtų. Tai ar kitai progai. Tinkamiausias pavyzdys: Greta Tiurnberg. (Pardon, jei netaisyklingai pavardę parašiau, bet dabar pavardės iškraipyti madinga.) Kad mergaitė buvo nesveika, net ne specialistui aišku. Kai kažkam labai reikėjo pagąsdinti pasaulį dėl klimato kaitos, ją minioms ant rankų išnešė, o kai, įtikėjusi savo galia, Gretutė pabandė pati nesuderintas kalbas pasakyti, tos pačios rankos ją į policijos mašiną nusinešė. Kad žinotų savo vietą. O kai žmogus nesveikas, sistemai dar patogiau, nes bet kada galima uždaryti priverstiniam gydymui.

Aš sakau - aš žinau. Nes esu pats ne kartą prisidėjęs prie stabų gimdymo. Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime iš tribūnos tėškiau ultimatumą LKP CK sekretoriui Brazauskui, kad pagaliau apsispręstų su kuo jis - su Lietuva ar su Maskva? Tada jis užlipo į sceną ir pareiškė, kad LKP CK nutaria grąžinti Lietuvos tikintiesiems Katedrą. Salėje kilo tokios ovacijos, kad netrukus euforija persimetė ir į Vilniaus gatves. Tad po suvažiavimo link Katedros priekyje visų išdidžiai žingsniavo Brazauskas su Petkevičiumi už parankės, o mes, tikrieji sąjūdžio įkūrėjai, kukliai tursenome jiems iš paskos, klausydami kaip minia skanduoja „Bra-zaus-kas!" ir skandina jį gėlių puokštėse.

Žodžiu, prisidirbau iki ausų. Tad teko norom nenorom taisyti savo klaidą. Ne tiek dėl Brazausko asmenybės, kiek dėl jo partijos narių, kurių tarpe buvo daug užkietėjusių komunistų. (Vėlesni Burokevičiaus bei Jarmalavičiaus veiksmai tai tik patvirtino.) Tad po to mes, Sąjūdžio jaunimas, ilgai svarstėme pas mane Justiniškių virtuvėje: ką daryti su naujai atsiradusiu stabu? Visa Lietuva jį dievino! Tada ir leptelėjau nepagalvojęs savo bičiuliams: „Stabą galima užmušti tik su kitu stabu - dar didingesniu ir populiaresniu..." Po to ir gimė Landsbergio kultas Lietuvoje. (Kas matė video apie jo rinkimus į pirmininkus, turbūt įsidėmėjo Kaušpėdo priesaiką, kad jis dės visas pastangas, kuriant Landsbergio kaip stabo įvaizdį.)

Be abejo, ir pats Landsbergis prie Brazausko eliminavimo nemažai prisidėjo, ypač - po slapto pasivaikščiojimo su juo Vingio parke, kuomet įkalbėjo Brazauską neparemti estų dėl nepriklausomybės paskelbimo. Brazauskas jo paklausė ir buvo „gyvas suvalgytas" pasipiktinusių tautiečių. Vėliau buvo „patvarkytas" ir Ozolas. Tad belieka džiaugtis tuo - ką turim. (Jau beveik 35-is su viršum metų...)

Kažkada mano bendražygis Juozaitis tai pavadino „Istorine klaida". Aš bevelyčiau vadinti paprasčiau: tai buvo mūsų jaunatviškumo, naivumo ir kvailumo, klaidos. Todėl ir šiuo metu atlaidžiai žiūriu į jaunimą, kuris žavisi viskuo, ką jam sistema per visus galus perša: palaidą gyvenimą, atvirą visuomenę, Sorošo pinigus, apmokamas studijas, pasaulį be sienų, be kalbos, be galvos, be tradicijų, be šeimos, be tėviškės gimtinės... Gal kada nors ir dabartinis jaunimėlis suaugs, atsikvošės, susitupės ir susivoks, kai prisivogs kaip mano karta, kad ne tik pinigai ir pramogos suteikia laimę ir palaimą. Žinoma, jei dar nebus vėlu. Ką nors pakeisti.

P.S. O dėl stabų - melskitės kam tik norit, nuo ryto iki vėlyvo vakarėlio: navalnams, celofanams, putinui ar baidenui, zelenskiui ar landsbergiui, norit - seneliui, norit - anūkui! Mane tik juokas ima: kiek aš dar galėčiau Tamstoms panašių stabų pasiūlyti, jei netingėčiau ir noro turėčiau...

Nors, regis, būsiu save stipriai pervertinęs! (Ko gero, prasidėjo senatvinis marazmas.) Šiais laikais tokių kontrpropagandistų (Partiniu propagandistu gyvenime nebuvau!) kaip aš nebereikia. Stabu gali pasidaryti bet kas savarankiškai. Neminėsiu milijonų pavyzdžių. Paminėsiu tik patį primityviausią būdą: užlipa vyrukas ant scenos, nusismaukia kelnes, pamakaluoja miniai su daiktais, kurie kaba, ir jis jau jaunimo dievaitis. Stabas, kuris šimtatūkstantinę auditoriją surenka! (Be komentarų.)