Vitas TOMKUS: Š.VANCO KALBA ADAPTUOTA LIETUVAIČIAMS (sutrumpintas variantas)

Susitikęs pažįstamą, pajuokavau, kad gyvenimas ES vis labiau primena TSRS, kuomet liaudyje sklandė toks juokelis: "Nei mėsytės, nei duonytės - tik raudonos vėliavytės!" Nūnai dar blogiau: „Nei Tėvelio, nei Mamytės - vien belytės subinytės!". Ateina laikas mūsų šalims - mums visiems, kam pasisekė gauti politinę valdžią iš savo tautų - ją išmintingai panaudoti, kad pagerintume jų gyvenimus.

Esame labai sujaudinti, mūsų mintys ir maldos - su Vilniumi ir visais, kurie patyrė žalą. Mes galvojame apie jus, meldžiame už jus, kad tik sugebėtumėte apsimokėti visi už elektrą ir jūsų ne tik nuo Rytų tinklų neatjungtų, bet ir nuo Vakarų (už skolas).

Šioje konferencijoje, žinoma, susirinkome aptarti saugumo klausimus. Dažniausiai turime omenyje išorines grėsmes savo saugumui, bet šįkart noriu pašnekėti apie vidaus saugumą: Lietuvoje kasdien randama vis daugiau pagyvenusių lavonų be nustatytų smurto priežasčių. Dažniausiai tai - pensininkai... Ar nekyla įtarimas, kad pradėjo daug efektyviau dirbti pensijų fondų veikėjai, siekiantys apsaugoti pensininkų pensijas fonduose?

Tačiau grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju dėl Lietuvos, yra ne Rusija, ne Kinija ir ne jokia kita išorinė jėga. Mane neramina vidinė grėsmė. Būtent - Lietuvos atsitraukimas nuo kai kurių esminių vertybių, kurios yra bendros su JAV vertybėmis. Mane sukrėtė tai, kad buvęs SEB banko klerkas neseniai televizijoje džiaugėsi, jog valdančioji koalicija nori atsikratyti nuo „Nemuno aušros" lyderio, ignoruojant šalies rinkimų rezultatus. Jis įspėjo, kad jei nepasiseks, tą patį gali patirti ir Vokietija.

Tokie nerūpestingi pareiškimai šokiruoja amerikiečių ausis. Metų metais mums sakė, kad viskas, ką finansuojame ir palaikome, daroma vardan mūsų bendrų demokratinių vertybių. Viskas - nuo mūsų politikos Ukrainos atžvilgiu iki skaitmeninės cenzūros - dabar pateikiama kaip demokratijos gynimas. Bet kai matome, kaip Lietuvos Konstitucinis teismas, pasitaręs su dvasiomis iš konservatorių partijos, skelbia impičmentą „širdžių prezidentui" Paksui, o po to LT valdžia metų metus nevykdo ES teismų sprendimo, bijodama Pakso sugrįžimo į valdžią, turime savęs paklausti: ar iš tikrųjų laikomės pakankamai aukštų standartų? Sakau „mes", nes esu giliai įsitikinęs, kad esame toje pačioje komandoje.

Turime daryti daugiau nei tik kalbėti apie demokratines vertybes. Turime jomis gyventi. Daugelis čia esančių prisimena šaltąjį karą, kuomet Demokratijos gynėjai kovojo su daug tironiškesnėmis jėgomis šiame žemyne. Pagalvokite: kuri šiandien pusė toje kovoje cenzūravo disidentus Gražulį, Sadūnaitę, Šustauską, leidžia LGBT tyčiotis iš Bažnyčios tarnų, kviečia į Seimo rūmus išsigimėlį mišrūną Šurajevą? Ar jie buvo gerieji? Žinoma, ne.

Žvelgiu į Lietuvą, kur naujieji komisarai perspėjo piliečius, kad ketina uždaryti socialinius tinklus per pilietinių neramumų metą, kai tik pastebės, kas, jų nuomone, yra „neapykantos turinys". Nepaisant to, „Respublikos" dienraštį konservatoriai ir be neramumų užblokavo, kad būtų ramiau apvogti „Snorą" mano tėvynainiams aferistams Frykliui su Kuperiu.

Arba žvelgiu į tą pačią Garliavą, kur net 200 policininkų, vykdydami Skvernelio įsakymus, organizavo reidus į namus piliečių, paskelbusiais karą pedofilams, kaip mes „Epštein salai".

Žvelgiu į Vilnių, kur psichikos centro direktorius Marcinkevičius atleido iš darbo psichoterapeutą Alekseičiką už tai, kad šis bandė išgydyti ir suorientuoti homoseksualios orientacijos pacientus nuo anuso atgal prie vaginos, t.y. - ištaisyti gamtos klaidas ir grįžti prie pradinio Dievo kūrinio. Mat Europos įstatymai, tariamai saugantys žodžio laisvę, iš tikrųjų nesuteikia leidimo daryti ar sakyti bet ką, nerizikuojant įžeisti grupę, kuri laikosi tam tikrų įsitikinimų arba kaip šiuo konkrečiu atveju - rūpinasi tik savo subine.

Ko gero, labiausiai neramina tai, ką matau pas mūsų brangius draugus iš Lietuvos, o tiksliau - naujojo Euro-Sojūzo, tai atsitraukimas nuo sąžinės laisvės, religijos ir net tradicinės šeimos gynėjai virto iškrypėlių taikiniu. Ar kas stodamas į naują broliškų valstybių sąjungą galėjo pagalvoti, kad Marijos žemės centrinėje miesto aikštėje, šalia jūsų šventovės Katedros, „gamtos nuskriaustas ir daug vargo patyręs" pydaras kumščiais talžys tradicinės šeimos gynėjus, o Dievo tarnus išvadins pedofilais? Negi jūsų valdžiamogiai nužmogėjo tiek, kad nebebijo nei velnio, nei Dievo?!

Ką jau bekalbėti apie mokytojos Laučienės atvejį, kuri tampoma po teismus dėl nacionalinės neapykantos kurstymo po to, kad ji paskelbė publikaciją, kurioje kritikavo Lietuvoje gyvenančius kitataučius, sąmoningai nesimokančių lietuvių valstybinės kalbos.

Todėl manęs ir nebestebina, kuomet liaudies deputatas Petras, beje, turintis neliečiamybės statusą, tos pačios liaudies policininkų atplėšiamas nuo gimtosios žemelės, kad nesipainiotų po kojomis atvykusiems į paradą skiauterėtiems vištgaidžiams. Arba - kai koks Antanas, šūktelėjęs per mitingą kažkokiam ožiui „Gėda!", tą patį vakarą - vaiko akivaizdoje! - ištraukiamas iš automobilio ir izoliuojamas cypėje. O Vaikų teisės gynėjai net necyptelėjo!

Galima būtų manyti, kad tai atsitiktinumai, pavieniai beprotiški blogai suformuluoto įstatymo taikymo pavyzdžiai. Bet ne. Bijau, kad žodžio laisvė atsitraukia ne tik komedijos, bet ir tiesos vardan.

Paimkim, kad ir teisėjos Venckienės brolio pavyzdį, kuris mirtinai užspringo prisirijęs žolės. (It koks gyvulys būtų neraliuotas.) Ką jau bekalbėti apie VSD pulkininką Pociūną, kuris žuvo besisiodamas pro langą. Pasak VSD vado Laurinkaus versijos „Lietuvos ryto" žurnalistei Vyšniauskaitei, kuri prabuvo Saugumo departamente iki pat paryčių. Gaila, kad ji taip ir neišdrįso paklausti VSD vadukų: jei saugumiečiai priversti sisioti pro langus, gal jiems bent lauko tualetus vertėtų įsteigti. Jei vėl kris - tik į duobę ir neatsitiks nieko baisaus, nes ir taip visi žino: saugumiečių yra šūdinas darbas. Nesvarbu - dabar ar tarybiniais laikais. Kitaip nesislapstytų net šimtui metų!

Pripažįstu, kad kartais garsiausi cenzūros šauksmai sklinda ne iš Lietuvos, o iš mano pačio šalies, kur ankstesnė administracija grasino ir baugino socialinių tinklų bendroves, kad cenzūruotų vadinamąją dezinformaciją.

Todėl šiandien atvykau ne tik su pastebėjimu, bet ir pasiūlymu: Vašingtone - naujas šerifas. Vadovaujant Donaldui Trumpui, mes galime nesutikti su jūsų pažiūromis, bet kovosime už jūsų teisę jas viešai reikšti. Ar sutinkate? Šiuo metu, žinoma, pasiekėme tašką, kai situacija Lietuvoje tapo tokia bloga, kad net Rumunijos valdžiagyviai gali pavydėti, kurie praėjusių metų gruodį tiesiogiai anuliavo prezidento rinkimų rezultatus, remdamasi neaiškiais žvalgybos įtarimais ir didžiuliu spaudimu iš kaimyninių šalių. Tereikia atidžiai perskaityti signataro Vaišvilos skrupulingai surinktus įrodymus apie tai, kaip Lietuvoje pažeidžiamas Rinkimų įstatymas. Deja, jo titaniškas triūsas nei valdžios, nei žiniasklaidos nedomina, nes turbūt nebuvo kada - visą laiką tekdavo skirti pinigų iš USAID dalyboms.

Mano supratimu, argumentas buvo, kad Rusijos dezinformacija užkrėtė Lietuvos patriotų protus. Tačiau paprašyčiau savo Lietuvos draugų žiūrėti į tai perspektyviau. Galite manyti, kad neteisinga, kai Rusija perka reklamą socialiniuose tinkluose, kad paveiktų jūsų rinkimus. Mes, žinoma, su tuo sutinkame. Galite tai netgi smerkti tarptautinėje arenoje. Bet jei jūsų „demokratiją" gali sugriauti keli abejotini Paleckio pasisakymai, kad „savi šaudė į savus" - net nesiaiškinant, kas tie „savi"? - tai, matyt, Lietuva nėra itin patvari ir labai tvirta valstybė.

Tikėti demokratija reiškia suprasti, kad kiekvienas mūsų pilietis turi ir išminties, ir balso. Todėl nelabai išmintinga vadinti savo rinkėjus „runkeliais" ir „kirmėlynu". Juolab, kad negalima apie visus Lietuvos žmones spręsti pagal savo partijos narius. Net Maskas pastebėjo, kad obuolio nebeliko - tik kirmėlynas!

Aš tikrai tikiu, kad Lietuvos piliečių teisė išreikšti savo nuomonę padarys juos dar stipresnius. Tai, žinoma, grąžina mus vėl į Daukanto aikštę, kur prezidentas uždraudė populistinių partijų atstovams - tiek iš „Nemuno aušros", tiek iš nustekentų likusių valstiečių - dalyvauti šiose valstybės valdyme. Vėlgi, mes neprivalome sutikti su viskuo ar net niekuo, ką jie sako.

Bet kai politiniai lyderiai atstovauja svarbioms rinkimų apygardoms, mes privalome bent jau su jais kalbėtis. O ne naikinti juos serijiniu būdu, kaip Vilniaus universitete - iš pradžių prof. Radžvilą, po to doc. Mažylę, dabar - prof. Liekį... Negi Lietuvos rėžimas nori lenktyniauti su Baltarusija, buvusias socialistines lenktynes prisiminęs? Suprantu, kad ten belangė, o čia tik bedarbystė, bet užtat ten bent valgyt duoda, o kur gaut maistpinigių išmestam iš darbo su „vilko bilietu"? Tad kur humaniškumo yra daugiau?

Daugeliui mūsų anapus Atlanto vis labiau atrodo, kad senos, įsišaknijusios interesų grupės slepiasi už bjaurių sovietmečio žodžių, tokių kaip „dezinformacija" ir „nepatikima informacija", kuriems tiesiog nepatinka mintis, kad kas nors su alternatyviu požiūriu gali išsakyti kitokią nuomonę ar, Dieve saugok, balsuoti kitaip ar, dar blogiau, laimėti rinkimus. Turiu galvoje ne tik Vaitkaus atvejį, kuris su nostalgija žvelgė į Putiną, kuris mūsų Trampui irgi labai patinka. Kas kaltas, kad jūsų išrinktasis, o gal sąmoningai parinktasis, švedų klerkas vos ne vos kelis sakinius surezga, kai tuo metu Rusijos prezidentas gali net keturias valandas be lapelio bendrauti su viso pasaulio žiniasklaidos atstovais?

Esu giliai įsitikinęs, kad negali būti jokio saugumo, jei bijote savo pačių piliečių balsų, nuomonių ir sąžinės. Žinau, kad jūs dideli žinovai, kaip rinkėjų balsus pradanginti. (Kalbu ne tik apie Kauno atvejį per Adamkaus rinkimų antrą turą.) Tik, mielieji aferistai, liaukitės kaltinti dėl to amerikietiškus kompiuterius, nes dėl jūsų vietinių žaidimų kenčia JAV įvaizdis pasaulyje. Net kinai iš mūsų šaipytis pradėjo. Užuot Kaune ieškoję pradingusių „prezidentinių" balsų, pradžiai gal Šiauliuose „prezidentines" šlepetes atraskite.

Žinoma, mes tai puikiai suprantame. Amerikoje demokratinio mandato negausi cenzūruodamas savo oponentus ar siųsdamas juos į kalėjimą. Nesvarbu, ar tai opozicijos lyderis Paleckis, kukli krikščionė Sadūnaitė, besimeldžianti savo namuose, ar žurnalistė Janutienė, bandanti pranešti kartais irgi teisingas naujienas. To negali pasiekti ignoruodamas savo rinkėjus svarbiais klausimais, pavyzdžiui, kas gali tapti mūsų bendros visuomenės dalimi.

Iš visų skubių problemų, su kuriomis susiduria čia atstovaujamos šalys, manau, kad nėra nieko skubesnio už masinę migraciją. Šiandien beveik kas penktas žmogus šioje šalyje yra atvykęs iš užsienio. Tai - istorinės aukštumos. Beje, JAV situacija labai panaši - irgi istorinės aukštumos. Tik pastebėsiu, kad emigrantai iš Lietuvos savo skaitlingumu gali greit pralenkti imigrantų skaičių. Nenustebsiu, jei net įsiverš į lyderius, kai Zelenskis visus savo dezertyrus pasaulyje išgaudys.

Mes žinome situaciją. Ji neatsirado iš niekur. Tai - daugelio metų politinių sprendimų rezultatas. Tai siaubinga istorija. Per dažnai girdime tokius dalykus Lietuvoje, o, deja, ir JAV. Prieglobsčio prašytojas, dažnai jaunas vyras apie 25-erių metų, jau žinomas policijai, automobiliu įsirėžė į minią ir pražudė žmones. Kiek kartų dar turime patirti šias katastrofas, kol pakeisime kryptį ir nukreipsime savo civilizaciją nauja linkme? Tiesa, lietuviams labiau tikėtina papulti ne po automobilio ratais, o žūti nuo keptuvės smūgio per pakaušį, jei, tarkim, kada užsimanysite nutraukti išmokas namų šeimininkei Svietai ir deportuoti ją atgal į Baltarusiją. Ir nesvarbu, sutinkate jūs su tuo ar ne - jie už tai balsavo.

Vis daugiau žmonių visoje Lietuvoje balsuoja už lyderius, žadančius sustabdyti nekontroliuojamą migraciją, o gaunasi PIŠ kaip visada. Aš sutinku su daugeliu šių nuogąstavimų. Bet jums nebūtina su manimi sutikti. Aš tik sakau - žmonėms rūpi jų namai. Jiems rūpi jų svajonės. Tik ar galės suprasti ką aš noriu pasakyti jūsų Nausėda? Kai būsiu Švedijoje, būtinai pasiklausiu pas jo šeimininkus.

Demokratijos esmė - leisti rinkėjams priimti sprendimus. Klausykite, ką jums sako jūsų žmonės - net jei tai netikėta, net jei su tuo nesutinkate.
Aš manau, kad ignoruoti žmones, ignoruoti jų problemas ar, dar blogiau, uždaryti žiniasklaidą, atšaukti rinkimus ar pašalinti žmones iš politinio proceso nieko neišspręs ir nieko neapsaugos. Priešingai, tai yra tiesiausias kelias į demokratijos sunaikinimą.

Žodžio laisvė ir nuomonių reiškimas nėra rinkimų kišimasis. Net jei šios nuomonės išsakomos už jūsų šalies ribų. Net jei jas išsako labai įtakingi žmonės. Patikėkite, sakau tai su humoru - jei JAV demokratija išgyveno dešimt metų Gretos Thunberg kritikos, tai jūs tikrai ilgiau nebeištempsite su savo bučiuokliu prezidentu: Amerika tai jau pergyveno, kai visi, kas tik galėjo, laižė negrams batus. Nesiguoskit, kad jūsiškis bučinius pradėjo nuo aukščiau - tarp rankų ir kojų yra labai nepadorių kūno vietų. Dar priklauso ir nuo to, iš kurios pusės - paradinės ar užpakalinės - žmogų bučiuoji...

Demokratija remiasi šventu principu - žmonių balsas turi reikšmę. Čia nėra vietos neperžengiamiems barjerams. Arba laikotės šio principo, arba ne. Ačiū Dievui, Lietuvos žmonės dar turi savo balsą, kurį vis dar galima išgirsti ne tik „Dainų dainelėje", bet kartais net ir „Eurovizijos" atrankoje, kur Lietuvos lyderiai turi puikų pasirinkimą.

Klausykite, ką jums sako žmonės - net jei tai jus stebina, net jei su tuo nesutinkate. Jei tai padarysite, galėsite su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, žinodami, kad už jūsų stovi visa tauta. Tikėjimas demokratija reiškia tikėjimą, kad kiekvienas pilietis turi išmintį ir balsą. Ir jei atsisakysime išgirsti tą balsą, net didžiausios mūsų pergalės reikš mažai. Kaip kartą pasakė viena tokia buvusi nepageidaujama JAV pilietė iš Lietuvos: „Baikit krūpčioti, jeigu gąsdinu ne aš".

Ačiū visiems. Sėkmės jums visiems. Telaimina jus Dievas, o mane - Trampas.

Vito Tomkaus trigrašis: po pasaulį pasklido žinia, kad Saudo Arabijoje amerikiečiai pasiūlė rusams net tris variantus, kaip greitai ir taikiai užbaigti karą Ukrainoje, tad dabar visi politologai eina iš proto bespėliodami - kokie tie variantai? Kas kam dar neaišku?! I variantas (panamiškas) - padarant iš Ukrainos koridorių tarp Amerikos ir Rusijos; II variantas (grenlandiškas) - Ukrainą nusiperkant arba užkariaujant; o III variantas (kanadietiškas) - prijungiant prie Rusijos, kaip buvusią brolišką respubliką. Ferštein?