7 nuotr.Nemėgstu rašyti rimtų straipsnių. Bo nemoku. O gal ir moku, dar nebandžiau. Pirmą kartą dabar išbandysiu, bet susitarkime gražiuoju: jei po pirmųjų sakinių neužsikabinsit, tai ir nebesikankinkite.
Perskaičiau A.Lietuvio atsišaukimą į „Respublikos" iniciatyvą burtis po viena vėliava ir susidarė įspūdis, kad jis begėdiškai nusirašė nuo Laisvės partijos programos. Tie irgi savo rinkiminę programą išdėstė labai trumpai, netgi - primityviai: LGBT, LGBT ir dar kartą LGBT legalizavimas. Apsėdę teisėkūros ir žmogaus teisių instancijas, jie stropiai vykdo rinkiminę programą ir tiksliai gina LGBT teises, nes kiti žmonės jiems yra beteisiai. Dar gerai, kad jie nėra sumaišyti su afroamerikiečiais, nes, ko gero, mums ir vergvaldystę pripaišytų bei lieptų pasilenkus jiems nušveisti batus, kas, beje, labai rizikinga, nes paprastai gėjai savo aukas atakuoja ne iš priekio, o iš užpakalio. (Bent jau taip pasakoja nukentėję nuo Žmogaus teisių „gynėjo" priekabiavimo.)
Sutinku su A.Lietuviu, kad viskas, kas genialu, yra paprasta. Taip pat ir būsimoji programa, kuri gebėtų apjungti patriotines pajėgas. Lengviausia ją kuriant pasiremti stipriausiu jausmu - tai yra Meile. (Atsiprašau, kad ir man nepavyksta išvengti aliuzijų į LGBT, bet, ko gero, visiems teks prie to įprasti ir su jais apsiprasti, norint išgyventi šioje nuodėmių pakalnėje.) Jei nuoširdžiai myli savo gimdytojus ir nenori jų pravardžiuoti „partneriais", o kūdikį nori mokyti tarti „ma-ma‟, o ne „part-ne-riu, ga-lin-čiu gim-dy-ti vai-kus‟, ateik pas mus. (Net jei gimei su vienalyčių meile, bet vis dar gerbi savo tėvus ir jų tradicijas.) Jei nepatinka būti „burbulu‟ ir gyventi „ūkiuose‟, ateik pas mus. Jei vis dar patinka Lietuva ir jos kalba - irgi nelik nuošaly abejingas.
Sutinku, kad pasižadėjimas paskelbti užslaptintą „KGB agentų sąrašą‟ (labiau siekiant išlaisvinti įtariamuosius, o ne pasmerkti buvusius ir jau mirusius KGB bendradarbius), sumažinti Seimo dykaduonių skaičių ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn apsivogusius valdininkus, ko gero, prikeltų į žūtbūtinę kovą ne vieną abejingą rinkėją. Gal net pavyktų, kaip Sąjūdžio laikais, nušluoti visą susikompromitavusią sistemą ir įleisti gaivaus oro į valdžios kabinetus. Bet kur garantijos, kad naujos, neretai išbadėjusios ir išalkusios jėgos, dar labiau nepagadins oro valdžioje? Ar nereikės po to patalpų vėdinti dar ilgiau? Kol kas, prisipažinsiu, nežinau.
Todėl ir neatsisakau savo idėjos, kad efektyviausiai Lietuvos interesus Europoje ir pasaulyje gintų tikras šios žemės šeimininkas, nesvarbu, kaip jį bevadintumėte - Prezidentu ar Diktatoriumi, su ypatingais įgaliojimais, kurį būtų galima kontroliuoti tik per visaliaudinius Referendumus. Bet su sąlyga - kad jie visuomenei būtų bet kada prieinami, antraip diktatūros, koks mielas tas šeimininkas bebūtų, neišvengsime. O kad asmenybės šiandien lemia daug, puikiai įrodo ne tik Rusija su Kinija, bet ir Lenkija su Vengrija, beje, abi ES narės (kol kas).
Mums pirmiausiai derėtų atkurti normalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis, nes jau ne tik joms, bet ir strateginiams partneriams iš NATO bei ES mūsų išrinktoji valdžia vis dažniau atrodo kaip su akivaizdžiais paranojos bei šizofrenijos požymiais. Juk bet kuriuo atveju su visokiomis sąjungomis bei „auksinio milijardo‟ planais, mes kaip buvome taip ir liksime su savo kaimynais, su kuriais anksčiau ar vėliau privalės gyventi, sugyventi ir išgyventi ne tik mūsų vaikai su anūkais, bet ir jų ainiai su emigrantais. Negi pasmerksime savo ateinančias kartas amžinai egzistuoti priešų apsuptyje?
Prisipažinsiu, kad mano pakviestų ekspertų Audriaus Butkevičiaus ir Arvydo Juozaičio gana painus planas vienijant Tautą daug ką sudomino, bet mažai ką suviliojo. Pirmiausiai turiu galvoje tuos asmenis, kurie buria partijas ir sąjūdžius su pretenzijomis pakeisti valdžią. Atsiliepė pavieniai asmenys, trokštantys labiau dėmesio, nei konkrečios veiklos. Patarimų prisiskaičiau ir gausiuose komentaruose. Liko vienas mažytis klausimas: kas visa tai darys? (Mažytis, bet esminis!)
Beje, programa, kuri gebėtų vienyti tautą, seniai padaryta ir net praktikoje išbandyta. Tereikia prisiminti 1988-ųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo programą, kuri buvo paskelbta ir su didžiausiu entuziazmu priimta per visos Lietuvos suvažiavimą: apie lietuvybės bei kalbos puoselėjimą, prerogatyvą kultūrai ir švietimui, suvereniteto bei savarankiškumo atkūrimą, įstatymų visiems lygybę ir net nomenklatūros privilegijų atsisakymą. Ne vienas, net ir iš dabar esančių valdžioje, tai programai pritarė, plojo atsistojęs ir net išsižiojęs, o pabandytų kas nors šiandien iš aukštos Seimo tribūnos bent puse lūpų apie tai užsiminti - kaipmat būtų išvadintas durniumi arba „gražuliu" ir akimoju išjuoktas per „elitinę-politinę-belytinę" televiziją.
Tiems, kam pasirodė viešai pristatytas Audriaus veikimo planas per painus, supaprastinsiu idėją iki minimumo: „Respublika‟ sutinka paremti finansiškai ir suteikti informacinį palaikymą visiems, kurie sutiks eiti į valdžią su vieningu sąrašu ir prisieks ištikimybę Lietuvai bei jos kertinėms vertybėms, dėl kurių esame pasirengę diskutuoti, bet jų niekada neišduoti. Tai yra: Šeimos, Kalbos, Tautos, Valstybės.
P.S. Sutinku, kad šios mums šventos vertybės gali būti papildytos, bet jokiu būdu niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesutiksiu, kad jos būtų bent kiek sumažintos!
