Vitas Tomkus: AŠ PASIDUODU! MIRTINAS VIRUSAS NUGALĖJO...

Seniai žinoma, kad žmones ir tautas labiausiai sutelkia mirtinas priešas. Ypač - išorinis priešas. Nesvarbu, kas jis bebūtų: rusas, baltarusis ar netikras lietuvis. Tokiais atvejais žmonėms suveikia ne tik savisaugos instinktas, bet ir tautos išlikimo klausimas. Tai įrodė ne tik Sausio 13-oji, bet ir Baltijos kelias, kuomet tauta susitelkė į tvirtą kumštį. Visas pasaulis mumis žavėjosi. (Net ir tuo atveju, jei viskas vyko pagal Maskvos ar Vašingtono scenarijų, tikri lietuviai jo tikrai neskaitė ir tikrai aukojosi tik dėl savo Lietuvos.)

O kas su mumis darosi šiandien? Kodėl esame taip susiskaldę, kai mus atakuoja mirtinas priešas - „karališkas virusas"? Už ką esame pasiruošę perkąsti vienas kitam gerklę, jeigu nemaišytų kaukės? Kam keikiame bjauriausiais žodžiais kitaminčius? Juk virusas - ateivis. Užpuolė ir tebepuola mus įvairiausiais pavidalais iš išorės. Jau pradėjo retinti medikų gretas, profesorius, šiaip - gerus žmones. Kas šiandien mums trukdo susitelkti į vieningą kumštį? Kažkokios kaukės? Pervargusio mediko abejingumas? Policininko, nubaudusio už nematomos savivaldybės ribos pažeidimą, kvailumas? Valdžios, neapsisprendžiančios dėl karantino pabaigos, visiškas pasimetimas? Statistikos iškraipymai ir panikos kėlimas? Kas?!

Įtariu, kad į mūsų gretas yra įsimetęs kažkoks negeras vidinis virusas. Kaip jį pavadinti - dar nesugalvojau, bet jo bruožus, kurie labiausiai varo žmones iš proto ir daugelį erzina, jau galima palengva įžiūrėti.

Kaip kiekviename kare, taip ir dabar, būna didvyrių, deja, būna ir marodierių. Kurie ramia sąžine, o gal ir visai be sąžinės, kišenes krausto. Mūšio lauke - mirusiųjų, užnugaryje - namie užsibarikadavusiųjų. Vagia ne tik skiepus, bet ir milijonus, skirtus medicininei įrangai bei medikamentams. (Kai kas net nepelnytų postų gviešiasi.) Nes suirutė ir panika niekšeliams yra ženklas veikti. Tiksliau, susiveikti tai, kas taikos sąlygomis būtų neįmanoma. Nepasiekiama arba pernelyg rizikinga. O ekstremaliomis sąlygomis vieni aukojasi ir rizikuoja dėl kitų, o kai kurie kiti sau turtą kraunasi. Ne pirmas karas, kai, kariaujant už gyvybes, lygiagrečiai kovojama už įtaką ir pinigus.

Lobsta ir pampsta ne tik vietiniai marodieriai. Be jokios kontrolės šiuo metu siautėja gobšuoliai iš farmacijos pramonės, bankininkai, vizualaus pasaulio valdovai ir globalizacijos ideologai, siekiantys absoliutaus viešpatavimo. Ir tai suprantama: karo sąlygomis nebegalioja kasdieniai įstatymai. Nei demokratija, nei žodžio laisvė. Ką jau kalbėti apie paprasčiausias žmogaus teises. Todėl bet kokie raginimai šiuo metu protestuoti, eiti į gatves ir kelti riaušes skamba kaip provokacijos, nes po to bus įvesti tik dar griežtesni apribojimai. (Kas, beje, ir atsitiko po Trampo šalininkų bei provokatorių „pasirodymo" prie Kapitolijaus.) Ir tai suprantama: jokia civilizuota visuomenė neleis išsižudyti savo tėvynainiams. Ir bet kuri valdžia tam visada pritars, nes turi kažkas ją aptarnauti, patarnauti, išlaikyti ir dar laiku mokesčius susimokėti.

Tas pats liečia ir Naujos Pasaulio Tvarkos šalininkus, jeigu jų senas Svajonių Pasaulio Eksperimentas su žmonija vėl trumpam pasisektų. Tikėkimės, kad nebus kaip Kambodžoje prie Pol Poto, Ispanijoje kaip prie Franko arba Čilėje prie Pinočeto. Galiu lažintis, kad bus panašiau į Tarybų Sąjungą. Tik naujasis Stalinas sėdės ne Maskvoje, o kokioje nors prabangioje saloje, apsuptas megaoligarchų. Tikrai ne valdomas per „kompromatą" marionetė Baidenas, kuris man labiau į nusenusį Brežnevą panašus.

Ta proga noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip jautriai reaguoja sisteminė žiniasklaida ir sisteminga valdžia, kai kas nors išdrįsta palyginti buvusią SSSR arba dabartinę SNG su „Eurosąjūzu". Jei galėtų valdžia, satelitinė arba centrinė, tokius „svieto lygintojus" į miltus sutrintų, nes tai akivaizdžiai nepalyginami dalykai. Ar įsivaizduojate, kad koks nors ES šalies vadovas savavališkai užmegztų draugiškus santykius su Rusija? O „diktatoriaus" Putino sąjungininkai - Lukošenka su Nazarbajevu - gali ir su Ukrainos vadovais draugauti, ir su Amerikos viceprezidentu susitikinėti. Ir net Krymo rusišku nepripažinti!

Ką tai reiškia, sužinotume, jeigu Lietuva sugalvotų serbus užjausti ir Kosovo nepripažinti. (Gal geriau neeksperimentuokime - ne juokais prisižaisime!) Arba palyginkite Rusijos ir Amerikos TV kanalus - nė iš tolo nepanašūs! Rusijoje įvairiausiais klausimais diskutuoja, o Amerikoje ir Europos Sąjungoje vieningoje kitaminčius izoliuoja ir marginalizuoja. Arba atjungia ir užblokuoja. „Diktatorių" valdose nereikia gėdytis savo natūros (gali girtis, kad myli savo šeimą ir net žmoną), gali neleisti svetimiems savo vaikų demoralizuoti (juo labiau mergaites su berniukais perrenginėti), gali didžiuotis tik savo Tėvyne (kol ji dar yra).

Negi matote SSSR panašumų su Europos Sąjunga? Aš - irgi ne. Nors...

Kai gerai įsižiūri, tos visos sąjungos atrodo tokios vienodos. Kaip vienodi vandens lašai. Siekis Europos Sąjungoj vieningoj įvesti vieningus įstatymus, vieningą valiutą, vieningą armiją, vieningus piliečius, namie uždarytus vieningoje teritorijoje, sutikite, šiek tiek primena sovietinius laikus. Yra ir akivaizdžių panašumų.

Jei visus aprengtų pilkais drabužiais, o pareigūnus - milicininkų uniformomis, net neįtartum, kad sąjungos susikeitusios. Tiktai baimės daugiau, nei prie Brežnevo. Ir baudos nežmoniškos, lyginant su sovietmečiu. Antra vertus, kad ir to žmoniškumo nedaug belikę: žmogus žmogui nebe žmogus, jei tebesilaiko senovinių papročių ir tradicijų. Nebent laiku pritapo prie konservatorių partijos. Ten viskas galima, kas patriarcho neuždrausta. Negalioja nei moralė, nei įstatymai, nei KT sprendimai. Bet ir ten tik laikinas prieglobstis. Juk pasaulio policijos ir valdovo funkcijas vykdo JAV. (Kol Kinija pučiasi.)

Gali būti net taip, kad konkrečiai, kas mus valdo, taip niekada ir nesužinosime. Tik neapsigaukime ir nevadinkime vasalų savo prezidentais arba ES komisarais. Jie visi beveidžiai, bestuburiai, net jei ir labai aukšti bei gražūs. Tiesą sakant, man labiau įsiminė berniukas, ant kurio nuo prezidentinio skėčio be paliovos pylė lietus, o prezidentas man visiems laikams įsiminė iš televizijos ekranų, kaip švedų banko klerkas, kuris nuolat savo Tautai makaronus kabino.

Kas šiandien prisimena visus beveidžius komisarus, kurie ES valdė? Nė vienos įsimintinos asmenybės! Kaip sakė vienas anglas, visų eurokomisarų fizionomijos yra vienodos ir panašios į „šlapias mazgotes". Ir tai suprantama: norint priversti visas tautas deleguoti Sąjungai vieningai savo teises ir laisves, jokiu būdu negalima demonstruoti tvirtos asmenybės, diktatoriaus - išsigąs ir nesijungs į vieną masę ir bendrą ūkį. Po to daug sunkiau bus visus išgaudyti po vieną. Ir tai kiek vargo buvo, kol į atskirus ūkius visą žmoniją suvarė. Nuo ryto iki vakaro teko paniką sėti dėl mirtino viruso. Net statistiką reikėjo klastoti. Ir viskas tik dėl mūsų Gerovės...

O kol dar yra nežinomas naujas naujo pasaulio valdovas, laikinai šios pareigos yra patikėtos Dievui, nors jo vietininkas Vatikane jau palūžo ir nebesilaiko Dešimties Dievo Įsakymų. Po susitikimo su turtingiausia ir galingiausia turčių delegacija, kuriai vadovavo įtakingiausias Rotšildas, popiežius nebesmerkia ne tik svetimoteriavimo, bet ir svetimvyriavimo. Ką jau kalbėti apie smulkų vagiliavimą bei stambaus masto grobimą, kuris į dieviškus įstatymus net neįtrauktas. Kuomet prieš būsimus Naujojo Pasaulio Tvarkos šeimininkus keliaklupsčiauja Dievo vietininkas žemėje, kas belieka daryti mums, žemės dulkėms?

Kalbu apie mus, Lietuvos piliečiai. Nors greičiau turbūt susitarčiau su arabais, kurie turi savo tvirtus įsitikinimus ir niekam neleidžia nei iš savo papročių, nei iš savo dievų šaipytis. Deja, arabiškai kalbėti nemoku. (Tiesą sakant, nė karto nebandžiau.) Tad, norom nenorom, reikia su jumis susikalbėti.

Vis klausiat ir klausiat, ką, Tomkau, mums dabar daryti, tarytum būčiau vaikų darželio vedėja. O ką reikia daryti, jei gatvėje kas užpultų? Arba - į namus įsilaužtų? Arba - žmoną su dukrom prievartautų? Tikri vyrai tokiais atvejais ne klausinėja, o veikia: kovoja už save arba pabėga, jeigu vyrai netikri, tik lytį pasikeitę. Kol kas, manau, geriau dar nieko nedaryti, nes jau pakankamai prisidirbome: perleidome svetimiesiems savo žurnalistus, bankus, prezidento postą. Saviškius, gynusius mūsų nacionalinius interesus, leidome viešai sudoroti. Kai reikėjo juos ginti, manėme, kad tai mūsų neliečia. Arba tiesiog patingėjome nuo minkštasuolių atsiplėšti.

Asmeniškai pats ne kartą su bendraminčiais visus kviečiau pademonstruoti solidarumą: ir į „Tylos akciją" prie Seimo po protestuotojų apšaudymo, ir „Žalgirio" pasipriešinimo judėjimą buvau įkūręs, ir Lietuvos šviesuolius su Romualdu Ozolu priešakyje į redakcijos redkolegiją buvau subūręs. Todėl išdrįsiu dabar Tamstų paklausti: ką dar turėjau dėl mūsų Lietuvos padaryti? Net per paskutinius rinkimus tautinėms susiskaldžiusioms partijoms siūliau vienytis ir savo paramą žadėjau, tačiau vietiniai napoleonai arba kaimo gaidžiai nugalėjo. Viens ant kito bjauriau giedoję. Niekam nereikėjo mūsų nei skaldyti, nei valdyti. Beliko tik į gardus suvaryti. Ir rinkimų rezultatus paskelbti.

Tarkim, tikrai įvyko stebuklas: per rinkimus rinkėjų balsus klastojo Rusijoje, Baltarusijoje, Venesueloje ir net Amerikoje. Visur - tik ne pas mus, Lietuvoje. Įsivaizduokime, kad tikrai esame Marijos žemė, kurioje mus saugo protėvių dvasia: staiga mūsų protai nušvito, sąžinė atsibudo, Sorošas patrūko su pinigais, bankininkai prisiminė, kad moralė gali būti ir šios žemės dimensija, Vatikanas pasidavė, Trampas nusivertė, Lietuva pagaliau atėjo į protą ir nubalsavo labai sąžiningai už laisvus narkotikus, laisvą meilę, Laisvės partiją su jų koalicijos partneriais ir laisvas žmonas su vyrais. (Senmergių nelaisvėje.)

Na ir kas?

O aš nebalsavau. (Tik nepradėkite „valstiečiai" bliauti, kad taip man ir reikia.) Todėl niekas man neprikiš, kad ne tą valdžią išsirinkau. Savo valdžios mes jau seniai nei renkam, ne turim. Neapsigaudinėkime. Visi įstatymai baigė galioti, kai neteisėtai nuvertėme teisėtai išrinktą prezidentą. O gal ir dar anksčiau - kai Šiauliuose po lova amerikietiškas šlepetes suradom. Juk abiem atvejais buvo paminta mūsų Konstitucija!

Na ir kas?

Žinoma, nieko tokio. Tik kai nebėra nieko švento - nebėra ir teisybei vietos. Tad neverta stebėtis nei dėl ofšorinės „Nepriklausomybės", nei dėl grobstomų ES lėšų, nei dėl sunaikinto lito ar banko. Juk sunaikino mūsų tikėjimą šviesia ateitimi, o tai svarbiau net už koronavirusą, kurio galios irgi neįmanoma paneigti. Todėl jam ir nebesipriešinu. Lai ima iš mūsų ką tik nori, vis tiek dauguma emigruos arba pasirinks naują poną ar tėvynę. Tik, prašau, nebesidraskykime tarpusavyje daugiau. Patikėkite, kad revoliucijos ir pogromai, kuriuos vis dažniau demonstruoja per televizijas, žavi tik tol, kol rodo per televizorius. Chaosas labiau globalistams reikalingas, nei mums. Ypač - kai jis valdomas būna. Per apsišaukėlių valdžią arba netikrus lyderius. Kurių apstu Lietuvoje.

Tad laukime tikrojo Lyderio, kuris mums referendumą suorganizuotų, nes rinkimais jau seniai nebetikiu. Arba - Jėzaus gimimo. Arba pasaulio pabaigos. Arba - Naujosios Pasaulio Tvarkos. O gal ir visko iš karto. Tik nebesipjaukite vienas su kitu. (Neatimkite iš svetimų šito malonumo.) Kam prieš laiką suteikti šitokį malonumą tiems, kurie žmones „skaldo ir valdo".

O aš einu pasivaikščioti, kol dar sutemos. Be kaukės! Patamsyje gal niekas neįskųs ir nenubaus. Be to, sėdėdamas namie prie kompiuterio, priaugau svorio kaip kokia kiaulė. Gal specialiai mane nori nupenėti. Įdomu, kam to reikia? Kadangi girdėjau, kad ir kiti tėvynainiai susiduria su panašia problema, įtariu, kad greitai mus visus suvarys į bendrą „Gyvulių ūkį". Jaučiu, prisikriuksėsim...

Prietrankos Vito Tomkaus trigrašis: Pagaliau supratau, kas su mumis yra negerai ir koks virusas griaužia: mums nuolat kalama į galvą, kad esame sovietinio mentaliteto, todėl Naujam Pasauliui netinkami. Nemylime vaivorykščių, nes sovietmečiu pilkai gyvenome; iššūkių - pabandyti tą patį su ta pačia lytimi daryti; TV "kalbančių galvų", jei jos tik pusgalvius primena; savarankiškai galvojam, kuomet jau seniai viskas už mus sugalvota... Akivaizdu, kad jau ir mes patapome nebe šio pasaulio dimensija. Todėl geruoju savo žemės ir kalbos mums neatsisakius, jei bogu, visus "koronovirusui" atiduos. Kažkodėl tas COVID-19 pensininkus ypač mėgsta, nes jų labai nemėgsta valdžia, kuri įpratusi, kad išlaikytų ją kiti, o ne ji kitus. Matyt, kitaip visi neišsilaikytume ir civilizacija žlugtų. (Ko gero, ir Lietuvoje.) Todėl, užuot bambėjus ant valdžios, reikia susiprasti ir nebesispyrioti dėl senoviškų įpročių bei tradicijų. Verčiau paskutinį kartą draugiškai sukalbėkime naujoviškas maldas: "Du lietuviai - trys partijos!", "Viens kitą ėdam ir pavydim!" ir "Rusai puola!" (3k.) O Lietuvos jaunimui nuoširdžiai linkiu niekada nepasenti ir jokiu budu nesulaukti pensijos, nes bus kaip mums arba dar blogiau...