Pagaliau istorijos ratas apsisuko ir vėl visi nuo manęs nusisuko. Pasirodo, kad dialektinis materializmas vis dar veikia.
...Daugiau kaip prieš 30 metų tarnavau Sąjūdyje. (Jaunimui paaiškinu: toks žmonių sujudimas, Gorbačiovo ir KGB palaimintas, kuris, prieš atimdamas iš komunistų valdžią, prisiekė LTSR liaudžiai panaikinti privilegijas, korupciją, piktnaudžiavimą, dvejopus standartus ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.)
Tada, kaip ir dabar, mus supo negeranoriška publika, pradedant TSKP CK valdžia ir baigiant tarybine žiniasklaida. Buvo nelengva burtis, nes visi mus ignoravo. O rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą jau buvo ant nosies. Kaip vienas iš Sąjūdžio Tarybos vadovų, per suvažiavimą patekęs į lyderių šešetuką, turėjau šiokį tokį autoritetą, todėl, kai pasisiūliau įsteigti Sąjūdžio dienraštį, visi sutiko.
Ir tik tada prisiminiau, kad nesu dirbęs dienraštyje. („Šluotos" satyrinis žurnalas, kuriame dirbau feljetonistu, išeidavo tik 3 k. per mėnesį.) Todėl į talką pasikviečiau Vitą Lingį. Žinomą žurnalistą, o tuo metu - „Vakarinių naujienų" atsakingąjį sekretorių. O jis pasikvietė savo sugėrovą Rytį Tarailą. (Irgi šiokį tokį žurnalistą.)
Sutarėme, kad „Respublika" bus tikras demokratijos garantas ir dar tikresnis Lietuvos sarginis šuo. Bet po pirmo mūsų viauktelėjimo (mano feljetono „Lietuvos dalybos", kuriame išjuokiau naujus ponus sąjūdiečius, su senąja nomenklatūra grobstančius liaudies turtą) mane apsvarstė Sąjūdžio Seimas. Vienas per kitą lipo į tribūną ir koneveikė „Respubliką", kuri drįso kritikuoti „saviškių" vagystes. Kai aš juos išjuokiau, pasakydamas, kad toks skandalas laikraščiui tik pakels tiražą, publika aprimo.
Tada prie manęs pripuolė profesorius, kuris dar nebuvo patriarchas, ir ilgai badė man į krūtinę, klausinėdamas: „Vitai, ar turi širdelę?" Neturėdamas kur dingti, prisipažinau, kad turiu, ir prižadėjau diktofono įrašo „Respublikoje" neskelbti, kad nesužlugdyčiau būsimų rinkimų į LTSR AT. (Beje, įrašą su Landsbergio maldavimais iki šiol saugau.) Žiūrėdamas, kas dabar atsitiko su Lietuva, ko gero, padariau klaidą. Turbūt reikėjo visuomenę informuoti, kokie „brūdai" į valdžią veržiasi. Bet buvo kaip buvo.
Po kiek laiko mano ir profesoriaus keliai išsiskyrė. Aš pavogiau iš Sąjūdžio „Respubliką", o Landsbergis iš manęs - Lietuvos Sąjūdį. Nespėliosiu, kuriam labiau pasisekė, bet prieš tai buvo net keli išpuoliai prieš mano redakciją. Mano kolektyvą aplankė „Juozas" Virgilijus Čepaitis, Algirdas Kaušpėdas, Algimantas Nasvytis ir net tuometinis „Juozo" parankinis, sekretoriato klerkas Andrius Kubilius (žiūr. nuotraukas), bandydami „atvesti į protą" mano žurnalistus - nepavyko.
Po to viešumoje pasirodė LPS Seimo tarybos pranešimas, kuriame buvo teigiama, kad aš, tikras sąjūdietis, papuoliau į negerų draugų - V.Lingio ir R.Tarailos - įtaką, kurių paslaugų atsisakius viskas bus gerai.
Kadangi tuo metu buvau dar gerbiamas ir įtakingas Lietuvos žmogus, Sąjūdžio bendražygiai asmeniškai manęs užsipulti nedrįso. Todėl nusitaikė į abu mano pavaduotojus, be kurių būčiau likęs kaip be rankų. Tą puikiai suprato ne tik mano kritikai, bet ir aš. Todėl savo kolegų darbe neišdaviau, o nutraukiau visus ryšius su Sąjūdžiu, atsistatydindamas iš LPS Seimo tarybos. Be didelio triukšmo ir skandalų. Manau, pasielgiau teisingai, nes visi, kurie pasiliko ir pasidavė profesoriaus diktatui, buvo po vieną išspardyti arba sumindžioti: J.Marcinkevičius, R.Ozolas, K.Prunskienė, B.Genzelis, Z.Vaišvila, V.Radžvilas ir kt. Tik Arvydas Juozaitis netrukus pasekė mano pavyzdžiu, ir pats paliko širšių lizdą.
...Ir štai praėjo daugiau kaip 30 metų. Vėl bruzda žmonės. Renkasi į piketus bei protesto akcijas. „Bananais" jų nelupa - muša skaudžiau: per kišenę ir per teismus. Dėl ko kenčia ne tik protestavę asmenys, bet ir jų šeimos, nes dauguma jų netenka darbo ir kitur nebegali įsidarbinti. Valdžioje vėl tie patys pederastai, praradę Lietuvos nepriklausomybę, su dvejopais standartais, dvigubu piktnaudžiavimu, triguba korupcija ir nesuskaičiuojamom privilegijom. Vėl mus supa vienoda žiniasklaida, ignoruojanti kitaminčius ir stropiai sauganti valdžios „bliūdą", kuris dosniai ir ją maitina.
Žodžiu, nieko naujo, viskas gerai pažįstama, viskas po senovei.
Vėl grįžo baimė. Nerimas dėl ateities. Vis labiau įsisiautėja įtartinos mažumos. Lietuva puolusi į neviltį. Emigrantai bijo sugrįžti namo. Ir staiga... Vilties kibirkštis!
Keli niekam nežinomi marijampoliečiai, Viktoras su Ričardu, surenka daugiau kaip 300 tūkst. parašų, kurie šokiruoja valdančiuosius. Mat pasikėsinta į jų koalicijos partnerius iš LGBT organizacijos. Kai parašų rinkėjus Andrius Tapinas, ne tik įtakingas, bet ir talentingai kandus TV laidų vedėjas, išvadina „idiotais", žmonės dar labiau įsiunta: pasiryžta kviesti Lietuvą į Tautos pasitarimą, kuris vadinasi „Didysis šeimų gynimo maršas". Kaune dėl šio švento reikalo susiburia net kelios dešimtys iniciatorių bei organizatorių, vieni aršesni, kiti ramesni. Bet bendras reikalas visus suvienija. Taip pat ir „Respublika". Kas nežino, priminsiu, kad „Res publica" lotyniškai reiškia „bendrą reikalą", tad kaipgi be mūsų?!
Būtent dėl „bendro reikalo" pervedėme organizatoriams pirmąjį įnašą, suteikėme informacinį lauką ir ėmėmės misijos skleisti šią žinią po visą Lietuvą. Valdžia ne juokais sunerimo. Sisteminei žiniasklaidai buvo prisakyta tylėti. Todėl net gražios ir patriotinės „Važiuotynės", kurios papuošė ir akcentavo Kovo 11-osios šventę, buvo sutartinai nutylėtos. Nors tas miestelėnų pasivažinėjimas nebuvo nei agresyvus, nei provokuojantis, jei neminėsim būrelio žmonių, kurie uždegė žvakutes prie Seimo, protestuodami prieš Stambulo konvenciją.
O kai iš visos Lietuvos į mitingą Vingio parke užsiregistravo atvažiuoti net keli tūkstančiai automobilių, mitingo priešininkai dar labiau sukruto: ėmė skleisti bjaurias paskalas apie tai, kad renginys yra valdžios organizuojamas, apmokėtas konservatorių, prifarširuotas agentų ir remiamas susikompromitavusių kriminalinių elementų.
Tad, norom nenorom, man teko nufilmuoti ir paviešinti organizatorių susitikimą su rėmėjais, kad Lietuva savo akimis įsitikintų, jog už mitingo rengėjų niekas nestovi - tik būrelis entuziastų, kurių tikslas suvienyti Lietuvą. Tuo pačiu A.Orlausko ir mano dėka buvo „numestas kaulas" propagandistams, kad jį pasigavę ir įsikandę jie išskalytų apie mūsų susibūrimą visai Lietuvai. Provokacija, manau, pavyko ir valdžios bei Sorošo skalikai apsijuokė, už dyką išreklamavę mūsų renginį.
Tuo pačiu atitrūkusiai nuo Tautos valdžiai buvo pademonstruota, kas gali jai nutikti, jei ir toliau įsivaizduos esantys ne liaudies tarnai, o mūsų išlaikomi ponai. Labiausiai už tai dėkoju Artūrui, kuris šiaip man pasirodė linksmas, nors ir ne visai mano skonio komikas: užtat „fiurerio" vaidmenį suvaidino šimtui balų! (Žinau, kad ir jam ne visi mano straipsniai patinka.)
Na, o kai informacinė blokada jau buvo pralaužta ir aš ėmiausi pas save telkti potencialius rėmėjus - Vaidą Žemaitį iš „Būkime vieningi", Kristupą Krivicką iš gausios ir gražios šeimos, susiskambinau su „Karžygiu" bei Zigmu Vaišvila, norėdamas susitarti dėl susitikimo, staiga it perkūnas iš giedro dangaus...
Šįryt sulaukiau skambučio. Mano labai gerbiamas asmuo, vienas iš mitingo organizatorių, mandagiai informavo, kad organizatoriai sunerimę ir labai nepatenkinti dėl „Respublikos" pozicijos. Kai kam nepatiko, kad pasitarimas buvo paviešintas, kai kam - straipsnis dėl Gitanos Nausėdos, kai kam - kad siūlome į sceną Adą Jakubauską ir Arvydą Juozaitį, o visiems labiausiai užkliuvo - kad pašnekinome Vaidą Žemaitį. Todėl vakare visi rinksis į posėdį ir spręs klausimą dėl „Respublikos" pozicijos. Na, va, sveiki sugrįžę į 1989-uosius...
Man buvo pasiūlyti keli variantai: atsisakyti kai kurių „draugų" ir išspausdinti „Respublikoje", kad maršo organizatoriai nuo kandžių publikacijų atsiriboja arba jie atima iš mūsų „generalinio rėmėjo" statusą.
Pasirinkau žaibiškai.
Nelaukdamas, kol iš manęs atims tai, ką nusipirkau, aš iškilmingai dovanoju nepigią „generalinio rėmėjo" karūną „Celofanui" arba „Šeimų maršo" portalui ir nuo šiandien nebekišu savo trigrašio į mūsų „Res publicą" (bendrą reikalą). Daugiau nebepatarinėsiu ir būsimai šventei nuotaikos negadinsiu. Bet tik su viena sąlyga!
Jei mitingo organizatoriai neįtrauks manęs į „provokatorių sąrašą", apie kurį R.Grinevičius kalbėjosi su policijos pareigūnais. Nes labai labai noriu kaip paprastas pilietis dalyvauti Šeimų gynime su savo anūkais, vis dar tikėdamas, kad tai bendras Lietuvos reikalas, o ne saujelės išrinktųjų renginys, skirtas visai ir visokiai Lietuvai.
Ačiū už supratimą ir nuoširdžiai linkiu, kad protesto mitingas pavyktų. Tam ir toliau dėsiu visas pastangas bei savo resursus.
P.S. Tai buvo geroji žinia! O dabar apie blogąją...
Mano pasipūtėliškas noras įamžinti mūsų dainiaus Justino Marcinkevičiaus atminimą gėdingai žlugo. Ne dėl lėšų stokos, o dėl rėmėjų mažo skaičiaus. Atsiliepė vos kelios dešimtys žmonių, kurie atsiuntė per pusę mažiau lėšų, nei mano pradinis įnašas. Kartoju: pinigai - ne problema. Problema - mažas rėmėjų skaičius. Negaliu gi aš su keliais entuziastais primesti savo valią visiems vilniečiams ir kur užsinorėjęs paminklus statyti. Ar tai jau fiasko? Man - taip. J.Marcinkevičiaus fanams - ne, nes jau šiandien visiems bus grąžinta pusantro karto daugiau pinigų, nei jie buvo atsiuntę. Siūlau vakare visiems pakelti taurę už Justino Marcinkevičiaus eiles ir už... nevykėlį Tomkų.