Vladas GUDŽIŪNAS: Liudijimas apie valstybės perversmą

„Kada žmonės priima blogį ir prisideda prie jo kūrimo? Totalitarinių režimų raidos logiką tyrinėjančių mokslininkų manymu galima identifikuoti penkis žingsnius (pateikimas, distancijos sukūrimas, darbo atskyrimas, eskalacija ir socializacija), kuriais sudaromos galimybės blogiui reikštis mūsų kasdienio gyvenimo plotmėje." Tačiau visi šie žingsniai viena ar kita forma gali būti atpažįstami naujausios epochos Lietuvos istorijos įvykiuose, ypatingai prezidentinės apkaltos įgyvendinimo scenarijuose, nors kalbėti apie totalitarinį režimą nėra jokių prielaidų.

Rolando Pakso apkaltos procesas įvyko, galima sakyti, pačiose Lietuvos narystės Europos Sąjungoje išvakarėse. Tik nesusiformavusios demokratijos sąlygomis galėjo būti inspiruota ir realizuota panašaus pobūdžio politinio susidorojimo akcija. Šešėlinė politinė grupuotė, manipuliuodama demokratinių institucijų neapibrėžtumu ir silpnumu, realizavo savo užmačias atstatyti status quo, egzistavusį iki 2002 metų respublikos prezidento rinkimų, šiai grupuotei pasibaigusių katastrofiškai.

Beprecedentis taip vadinamo elito siekis eliminuoti tiesiogiai tautos išrinktą valstybės vadovą, viešojoje erdvėje buvo pateikiamas, neva, kaip „politinės sistemos apsivalymas" ir neišvengiamas „klastingo priešo užmačių neutralizavimas."

Siekis tiesiogiai apkaltinti šalies prezidentą buvo užmaskuotas. Pirmiausiai buvo pradėta ryškinti, neva, skandalingą Rolando Pakso aplinkos veiklą: žiniasklaida buvo užtvindyta virtinėmis sufabrikuotų faktų, nutekintų tariamai įslaptintų saugumo pažymų fragmentų, viešai buvo transliuojami slapta įrašyti telefoniniai pokalbiai.

Buvo užkurta ištiso melo gamybos bei sklaidos mašinerija, turėjusi sukelti šalyje politinę sumaištį ir palaužti daugumos piliečių pasitikėjimą tik ką pradėjusiu eiti pareigas valstybės vadovu.

Perversmui realizuoti buvo pasitelktas taip vadinamas valstybės administracinis resursas, angažuota diplomatija, mobilizuota biurokratija, į propagandinį režimą perjungta kone visa žiniasklaida - visų pirma nacionalinis transliuotojas LRT ir dienraštis „Lietuvos rytas", sukurti specialūs kolektyviniai dariniai - Seimo komisijos, neva, turėjusios ištirti „klastingo priešo" grėsmes bei pagrįsti iš anksto numatytą verdiktą, ir galiausiai Konstitucinis teismas.

2001- ųjų rugsėjo 11- osios teroro įvykiai Niujorke ir Vašingtone pakeitė pasaulio situaciją iš esmės. Jungtinės Amerikos Valstijos šiuos įvykius pavadindamos karu su „Al Qaeda" ir pradėdamos jos lyderio Osamos bin Ladeno medžioklę, patvirtino vidaus politikos pokyčius, kurie anksčiau laisvoje šalyje būtų neįsivaizduojami.

„Daugumą pokyčių įteisino vadinamasis JAV patriotinis aktas, nors kai kurie pakeitimai susiję tik su menkomis administracinėmis taisyklėmis. Bendras patriotinio akto poveikis išklibino pagrindinius laisvės ramsčius, pavyzdžiui, habeas corpus, teisę kreiptis į nešališką teismą, valstybei pabandžius apriboti asmens laisvę. Nuo pat pirmosios dienos kalėjimas Gvantanamo įlankoje Kuboje tapo kažkokiu iki tol negirdėtu simboliu: „neteisėtų kovotojų" arešto be jokio teismo, atimant iš jų bet kokias žmogaus teises, įrankiu.

Šiandien pasaulis nežino, kiek dar tokių nužmogintų žmonių yra kitose nežinomose vietose. Visiems kitiems buvo paskelbta „nepaprastoji padėtis", leidžianti valstybei kištis į piliečių reikalus.(...) Tokie priimti laisvės suvaržymai nesulaukė didesnio visuomenės pasipriešinimo. Priešingai, nemalonumų sulaukė ne akto šalininkai, o kritikai. Britanijos, kurios premjeras Tony Blairas visiškai palaikė JAV veiksmus, vyriausybė netgi pasiūlė naują teoriją. T. Blairas pirmasis pradėjo argumentuoti, kad saugumas yra pati svarbiausia laisvė. Kitaip tariant, laisvė yra ne atskirų asmenų teisė tvarkyti savo gyvenimą, o valstybės teisė uždrausti asmenines laisves saugumo, kurį gali apibrėžti tik pati valstybė, vardan. Taip prasideda naujasis autoritarizmas.

Būtent „naujojo autoritarizmo" įsigalėjimas pasaulio kontekste negalėjo nepaveikti atskirų valstybių, taip vadinamų naujųjų elitų, kurie manė, jog gali kvestionuoti demokratijos principus savo interesų užtikrinimo labui.

Tuo tarpu to meto vietinės reikšmės politologai bendrą politinės situacijos kontekstą Lietuvos visuomenei bandė perteikti gana primityviai:

„(...) Subyrėjus Vakarus ir Rytus skyrusiai geležinei sienai, prasidėjo naujas tarptautinių santykių tarpsnis. Jo specifinės ypatybės - pamatinis šių santykių neapibrėžtumas, daugiareikšmiškumas, neprognozuojamumas, draugų ir priešų sąvokos problemiškumas, daugelio valstybių atpažinimo ženklų nykimas.

Ši „globalinė sumaištis" ypač paliečia mažas valstybes ir jų užsienio politiką, dažnai trukdydama joms pačioms adekvačiai įvertinti savąsias galias bei kylančias grėsmes, o taip pat atpažinti savo interesus, kuriuos būtų verta saugoti ir ginti. (...) Kartu su Amerika, sąjungininkais Europoje ir Rusija, mes tarsi kaunamės bendroje antiteroristinėje koalicijoje, nors tuo pačiu metu tebekariaujame virtualų Šaltąjį karą su Rusija (Kaliningradas, ar kiek primiršta čečėnų pabėgėlių istorija)".

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių turinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu tautos vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas.

Kas buvo šis staiga iš nebūties išniręs naujojo autoritarizmo laikų postsovietinėje tikrovėje sulaukęs elitas? Pirmykšte prasme terminas „elitas" reiškė, o daugelyje kontekstų ir dabar reiškia, geriausią, tobuliausią, kilniausią, crčme de la crčme, visuomenės sluoksnį.

Tačiau Lietuvoje, kaip ir visoje postsovietinėje erdvėje, tai jokiu būdu nereiškė geriausio ir tobuliausio visuomenės sluoksnio, kuriam natūraliai išsikristalizuoti tiesiog buvo per mažai laiko.

Todėl šioje pseudoelito erdvėje spietėsi visų pirma buvusios komunistinės nomenklatūros, KGB agentūros likučių, kriminalinio pasaulio, šešėlinio verslo, slaptųjų tarnybų ir pagal reikalą persiorientuojančios inteligentijos sambūriai.

Globalinė sumaištis čia reiškė, jog vis labiau ima veikti politinės kovos be taisyklių principai, siekiant išsilaikyti valdžioje, įtvirtinti galios santykius bei uzurpuoti politinės sistemos kontrolę.

Dirva tariamoms „kovoms su grėsmėmis" naujųjų laikų Lietuvoje buvo pakankamai ilgai purenama ir tręšiama: pradedant istorinių santykių su Rusija iškreipta interpretacija, baigiant konkrečių vidaus politikos įvykių siurrealistiniu perteikimu, permanentišku rinkimų režisavimu ir taip vadinamo faktinio valstybės vadovo - Vytauto Landsbergio įtakos išlaikymu.

„Iš tikrųjų Rusijos grėsmės eskalavimas bei politinė eksploatacija ligi šiol buvo skiriamasis Lietuvos dešiniųjų partijų retorikos bei politinės kultūros bruožas" - teigia Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus. „Tai nieko nuostabaus, nes kiekviena turinti nuoseklią politinę ideologiją politinė jėga drauge su ta ideologija įgyja ir tam tikrą „visraktį" - dichotomišką ir dualistiškai supaprastinantį tikrovę jos modelį. Jame įvardijamas Didysis Priešas, viena ar kita šėtoniška blogio jėga. Komunistams tai buvo kapitalistai, nacistams - žydai, Lietuvos konservatoriams - Rusija."

Atskirų politinių veikėjų arogancija ir netikėjimas demokratijos galimybėmis Lietuvoje buvo beribiai, nesvarbu kokioms „pažangioms" srovėms save bepriskirtų.

Tuo metu jau buvo aiškiai išryškėjusi strateginė užsienio politikos kryptis į JAV, tuo tarpu R.Paksas šiai krypčiai nebūtinai buvo optimaliausias taip vadinamo vietinio elito projektuojamas variantas.

Kita vertus, vidaus politikoje ryškėjo ir kitokios laikysenos kryptys, kurios toli gražu nebūtinai turėjo patikti vienareikšmiškai save laikančiam nepakeičiamu nomenklatūrinės kilmės politiniam elitui.

Veikiantis prezidentas Valdas Adamkus, kadencijai artėjant į pabaigą vis labiau tenkinosi ritualiniu valstybės vadovo vaidmeniu, susitapatino su taip vadinamos naujosios/senosios nomenklatūros grupuotėmis ir įvairiausiais būdais pataikaudamas privilegijuotiesiems visuomenės sluoksniams siekė išsilaikyti Daukanto rūmuose dar vieną kadenciją.

Tokie sprendimai, kaip siūlymas suteikti Aukščiausios tarybos, vėliau voliuntaristiškai perkrikštyto Atkuriamuoju Seimu, pirmininkui V.Landsbergiui prezidentines socialines garantijas, bylojo Valdo Adamkaus konformizmą ir pasirinktą simbolinių santykių su likusia tautos dalimi kelią. Tik žymiai vėliau prezidentas užuominomis yra prisipažinęs apie šantažą, kurį jam teko patirti iš taip vadinamo faktinio Lietuvos vadovo:

„Kai kurių dalykų aš negaliu įrašyti net į savo dienoraščius, bet aš prisimenu tuos faktus fiksuojančius įvykius šalia su dokumentais, kurie parašyti ne mašinėle. Man atsikėlus penktą valandą ryto, priėjus prie mano kompiuterio ir iš fakso išėmus tą rašytą dokumentą, mūsų šiuo metu Lietuvos tautos vadų ranka rašytas instrukcijas kaip valstybės prezidentui, kuriose sakoma - jeigu tu darai tą, o ne ką kitą, tu griauni valstybę, kaip prezidentas. Tu darai ne tai, o turi daryti tai, turi skirti tą žmogų, o ne kitą", - žurnalistams kalbėjo kadenciją baigęs Valdas Adamkus.

Kai kuriems, politikams paraginus dėl to atlikti tyrimą, Valdą Adamkų apklausė net prokurorai. Deja, buvęs prezidentas atsižadėjo silpnumo akimirką aplankiusių „nuodėmingų" minčių, teisėsaugininkams paaiškino be reikalo hiperbolizavęs lobistinius veiksmus, todėl ir prokurorai ikiteisminio tyrimo nepradėjo.

2002 metų prezidento rinkimai buvo išskirtiniai ir dėl jų sutapatinimo su savivaldybių tarybų rinkimais. Dvigubų rinkimų veiksnys veikė kaip politinė technologija, leidusi išskaidyti visuomenės dėmesį, tokiu būdu skiriant mažiau reikšmės prezidento institucijos rinkimams, tarsi iš anksto signalizuojant visuomenei pareigą simboliškai aprobuoti esamo prezidento veiklos tęstinumą dar vienai penkerių metų kadencijai.

Buvo sukurta regimybė, jog taip vadinamas valstybės elitas vieningai remia Valdą Adamkų. Net pasitelktas išorės veiksnys - istorinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Dž.Bušo vizitas į Vilnių tarsi turėjo patvirtinti, jog Valdo Adamkaus pozicijos Lietuvos prezidento poste yra nepajudinamos. Visuomenė turėjo priimti portretą, kuriuo niekas nedrįso viešai suabejoti ir turėjo besąlygiškai garbinti.

Dar vienas svarbus momentas, jog elitas pakėlė praktiškai visus politinio lauko kareivius formaliai dalyvauti prezidento rinkimuose. Rinkimų kampanijoje turėjo eksponuotis praktiškai visų tuomet veikusių partijų lyderiai.

Rolandas Paksas buvo „vienas iš mūsų" įsiveržęs į Lietuvos politiką iš tų visuomenės sluoksnių, kurie patikėję visuotiniu Sąjūdžio laikų pakilimu ir atsiveriančiais bundančios tautos ateities horizontais manė, jog turi nerti į svarbiausių įvykių sūkurius, o ne pasyviai stebėti bręstantį istorinį virsmą užutekyje.

Iki Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos" būdamas DOSAF kuruojamo Vilniaus aeroklubo vadovas, veiklus ir principingas žemaitis, romantikas, puoselėjęs savyje bendražmogiškųjų vertybių idealus (be ko lakūnų bendruomenė sunkiai galėjo būti įsivaizduojama), greitai tapo tikru tuomečio aviacijos pasaulio lyderiu.

„Jo laikais Kyviškių padangę lėktuvų gausmas drebindavo nuo ryto iki vakaro, kasdien skleisdavosi šimtai kupolų. Jis išliko draugiškas, kaip viršininkas buvo demokratiškas, kartu reiklus ir pedantiškai tvarkingas. Niekada juo nebuvau nusivylęs," - lakoniškais bruožais piešia Rolando Pakso profilį ilgametis bendražygis, žurnalistas Edmundas Ganusauskas.

Talentingas akrobatinio skraidymo pilotas kartu su kitais S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo bendražygiais jau pačioje nepriklausomybės aušroje tiesė kelius Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos aviacijos junginiui, buvo pasiruošę grėsmės akivaizdoje atlikti pačias rizikingiausias užduotis.

Būtent Rolandas Paksas aplink save subūrė patyrusius lakūnus - Alvydą Šumską, Robertą Noreiką ir Stasį Verbaitį, kad tragiškų Sausio įvykių dienomis, susiklosčius kraštutinai nepalankiai situacijai, pagal tuomečio Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus parengtą planą, galėtų išskraidinti į Lenkiją arba Švediją Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį ir Ministrę Pirmininkę Kazimierą Danutę Prunskienę.

„Buvo parengti du lėktuvai. Keturvietis "Wilga 35A" pagal planą turėjo nusileisti kitoje Neries upės pusėje, šalia universalinės parduotuvės. Juo būtų galima paimti ne daugiau kaip 3 žmones. Kitas lėktuvas - "AN-2" stovėjo Kyviškėse, juo galėjo skristi per 10 žmonių. Buvo parengtos schemos, kaip apskristi mums žinomus pavojingus taškus, t.y. priešlėktuvinės gynybos zonas, numatyti kursai, aukščiai", - apie slaptą operaciją vėliau yra pasakojęs Rolandas Paksas. Taip pat buvo parengtas ir atsarginis planas, kai netoli Seimo rūmų būtų nutupdytas kitas lėktuvas - "Wilga - 35A", kurį būtų pilotavęs Antanas Klikna.

Laimei to neprireikė. Dabar tik blankiai galima įsivaizduoti rizikos laipsnį ir tą realų pavojų, kurį buvo pasiryžę nugalėti lakūnai. Deja, pasikeitus aplinkybėms, vienas iš potencialių šio pavojingo skrydžio keleivių, nesibodėdamas perkurti to meto istoriją pagal savo scenarijų, neigė galimo pabėgimo planus ir atsiribojo nuo sumanytos gelbėjimo operacijos.

Rolandas Paksas buvo gana ryški ir potenciali jaunosios konservatorių politikų kartos asmenybė, todėl ilgai užsibūti sostinės mero pareigose jam nebuvo lemta.

Du tūkstantųjų išvakarėse, kilus taip vadinamai Gedimino Vagnoriaus vyriausybės krizei, visų akys krypo būtent į perspektyvų sostinės merą Rolandą Paksą.

„Norėjau pakeisti Lietuvą. Buvau pasiryžęs ne valdžiai, o tarnystei," - prisimena išskirtinės politinės biografijos žmogus: du kart buvęs sostinės meras, du kartus - Ministras Pirmininkas, tautos išrinktas Respublikos Prezidentas, dvi kadencijas dirbęs Europos Parlamente. Tačiau valdžios perversmas, persmelktas Konstitucinio Teismo dvasių, eliminavo šią asmenybę iš valstybės politikos iki gyvos galvos.

Prezidento inauguracijos dieną Rolando Pakso ištarti žodžiai liudijo, jog Prezidentas mato ir kitokią Lietuvos realybę, kurios anaiptol nenorėjo pripažinti valdantieji sluoksniai. Pasitelkęs S. Daukanto, žengiančio iš gimtųjų Kalvių per visą Lietuvą metaforą, sakė: „Daukantas pamatytų „Vilnių kylantį, kai kur net puošnų ir prabangų, tačiau labai, kaip ir tada, nutolusį nuo jo gimtųjų Kalvių. Daukantas Vilnių pamatytų tarsi atitrūkusį nuo Lietuvos, dažnai užmirštantį, kiek daug dar joje vargstančių, sočiai nepavalgančių, nusivylusių ir net palūžusių žmonių.

Pajustų Daukantas pavojingą Lietuvos nykimo tendenciją - didelį mirtingumą, yrančias šeimas, narkomaniją, alkoholizmą, perpildytus kalėjimus, neįtikėtinai nuvertintą gyvybę".

Toks į pareigas žengiančio Prezidento matymas, be jokios abejonės, negalėjo patikti tuomečiam politiniam elitui. Kaip negalėjo patikti naujai/senai Lietuvos nomenklatūrai Prezidento Rolando Pakso frazė: „Aš, kaip valstybės vadovas, jausiuosi visada už tai atsakingas", liudijusi jo moralinius prioritetus.

Savo inauguracinėje kalboje Prezidentas Rolandas Paksas kalbėjo: „Tarptautinis organizuotas nusikalstamumas, korupcija, nelegali migracija, nelegali prekyba ginklais, narkotikais ir žmonėmis yra viso civilizuoto pasaulio rūpestis, ir Lietuva niekada neliks nuošaly, kai bus sprendžiamos šios grėsmingos problemos".

Seimo nariams ypač galėjo nepatikti frazė: „Pagarba žmogui, grąžinant tikėjimą ateitimi ir pasitikėjimą savimi, - tai mano programos esmė ir mūsų, visų Lietuvos žmonių, laimėjimo pagrindas. Žinau, kad neįmanoma sugrąžinti šių vertybių, neištrynus atgrasaus valdžios atotrūkio nuo žmonių."

Kas buvo tie „kaltintojai", kurie manė turį tiesos monopolį ir teisę kvestionuoti žmonių valią išreikštą per rinkimus?

Iš karto po prezidento rinkimų, kuriuose nugalėjo prezidentas Rolandas Paksas, prasidėjo propagandinis karas, ypač konservatoriams palankioje žiniasklaidoje. Algimantas Šindeikis prognozavo, jog „jeigu socialdemokratų ir socialliberalų koalicija ir toliau išliks tvirta, prezidentui R.Paksui teliks pasikliauti savo „moraliniu autoritetu". 55 procentus į rinkimus atėjusių piliečių balsų surinkęs R.Paksas, lyg ir turėtų teisę pretenduoti į šalies moralinio autoriteto vaidmenį. Bet,vargu, ar šalies politinis elitas sutiks su tokiu vertinimu. (...) Kita vertus, mažai tikėtina, kad net ir užsitikrinus politinio elito palankumą, R.Paksui bus lengva prezidento poste. Bus nuolat primenami nerealūs pažadai ir ciniška rinkimų kampanija. Su dabartiniu R.Pakso politiniu bagažu atstovavimo valstybei meno gali tekti mokytis ilgai. Užsienio politika sunkiai priima naujokus. Tuo labiau išsišokėlius." Viešosios nuomonės tendencingą formavimą iliustruoja ši apžvalgininko Algimanto Šindeikio, kuris politikos mokėsi EBSW koncerne, skiltis.

Buvo veikiama taip, kad išskyrus „klastingą priešą", niekas nesijaustų asmeniškai atsakingas už tai, kas ėmė dėtis valstybėje. Tarkim, profesoriaus Aloyzo Sakalo, Juliaus Sabatausko ir kitų Seimo narių aktyvizmas prezidentinio perversmo kontekste absoliučiai atitinka visus trečiojo žingsnio - darbo atskyrimo kriterijus. Subjektas vykdo jam skirtą užduotį, kuri sudaro mažytę viso darbo dalį, todėl jis nesijaučia tiesiogiai atsakingas už blogį, kuris galų gale nutinka konkrečiam žmogui, šiuo atveju - prezidentui.

Praėjus beveik dešimtmečiui po prezidento apkaltos - 2013-ais metais, buvęs parlamentinės komisijos vadovas, vėliau europarlamentaras Aloyzas Sakalas, kalbėdamas apie prezidentę Dalią Grybauskaitę, pripažino taip vadinamo paksogeito akivaizdų absurdiškumą: „Rolandas Paksas, galima sakyti, buvo angelas, palyginti su dabartine prezidente."

Galėjo atrodyti, kad Rolandas Paksas buvo politiškai saugus, turėdamas gana ryškų tautos palaikymą, aukštus populiarumo reitingus, balsus gautus rinkimuose, sausakimšas susitikimų auditorijas ir parlamentinę frakciją, tačiau sociumo požiūris į prezidento instituciją buvo perkeistas iš palankaus į priešišką viešajame diskurse.

Žmones buvo įtraukti į kultūrą, kurioje veiksmai, anksčiau laikyti radikaliais ir nepriimtinais, tapo norma. Jeigu pradžioje dar buvo bandymų burtis į mitingus ar protesto eitynes ginti prezidentą, ilgainiui valia priešintis sumenko. Sukiršinta bei suskaldyta visuomenė buvo nepajėgi atpažinti ir adekvačiai reguoti į transformuotos komunistinės nomenklatūros užmačias.

"Seimo komisijos išvados ir premjero Algirdo Brazausko raginimas atsistatydinti įstūmė prezidentą Rolandą Paksą į kampą. Sužeistas ir kampe pastatytas prezidentas atrodo nesimpatiškai ir pavojingai. Net ir dvigubai sumažėjus palaikančiųjų, prezidentas užtikrintai pareiškia, kad jis atsistatydinti neketina. Politinių oponentų raginimas protauti sveikai ir neįvelti Lietuvos valstybės į ilgalaikę ir sudėtingą apkaltos procedūrą, R.Paksui nieko nereiškia. Jis su savo burtininke, patarėjais, rėmėjais ir likimo nuskriaustais rinkėjais jaučiasi daug svarbesnis, nei visa Lietuvos valstybė." Ar reikia aiškesnio Lietuvos politinio bankroto požymio" - sakė Algimantas Šindeikis. Likimo nuskriaustais rinkėjais A.Šindeikis vadino ir visus tuos, kuriuos su savo bendrais iš EBSW apiplėšė vidury baltos dienos.

Visos valstybės lygiu koordinuojamai operacijai netruko klaidinančios informacijos, apgaulės ir manipuliavimo emocijomis, tačiau bene pirmą kartą taip ryškiai masinėje Lietuvos žiniasklaidoje pasireiškė post-truth epochai būdingi reiškiniai - abejingumas tiesai ir į tiesą orientuotai viešajai kultūrai.

Šiame kontekste reikėtų pabrėžti, jog politiniams tikslams pasiekti buvo sukurpta maksimaliai prie tikrovės priartinta fikcija, tariamos realybės klastotė - taip vadinama speciali saugumo pažyma, kuri buvo paremta tariamai žvalgybine informacija ir visuomenei pristatyta kaip „grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui".

„Nors VSD pažymoje, kurios pagrindu pradėtas tyrimas dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, prezidentas apskritai neminimas, vienpusiškas komisijos tyrimas buvo nukreiptas tik į prezidentą ir jo instituciją.

„Tyrimo tendencingumą patvirtina ir tai, kad komisija neapklausė VSD pažymoje minimų asmenų, kurie prezidento aplinkos žmonėms, neva, darė neigiamą poveikį. Tai dar vienas įrodymas, kad komisija matė tik tai, kas galėtų būti naudinga, siekiant nušalinti prezidentą. Daugelis komisijos teiginių akivaizdžiai viršija komisijos kompetenciją, nes jais pasakoma tai, ką galėtų nustatyti tik teisėsaugos institucijos," - sakė prezidentas Rolandas Paksas kreipdamasis per TV.

Tačiau VSD pažyma nebuvo atsitiktinė. VSD pradėjo savo veiklą, kuomet JAV ambasada 2002 metų pradžioje oficialiai kreipėsi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją ir Prezidentūrą, prašydama paaiškinti, kaip Lietuvoje kontroliuojamas karinių sraigtasparnių ir lėktuvų bei jų detalių importas ir eksportas. Taip apsielgta po to, kai Jungtinių Valstijų specialiosios tarnybos nustatė, jog tokie gaminiai iš Rusijos į šalis, kurios gali būti susijusios su tarptautiniu terorizmu, buvo gabenami per Lietuvą.

Tada 2002 metų kovo 21 dieną dienraštis „Lietuvos rytas" pranešė, kad Valstybės saugumo departamentas turi duomenų, jog su karinės technikos nepatikimoms šalims tiekimu yra susijusi Kauno rajone, Karmėlavoje, veikianti bendrovė „Avia Baltica". Įtarus stambaus masto strateginių prekių kontrabanda, Generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą aviakompanijai „Avia Baltica".

„Pastebimas agresyvus Rusijos stambaus kapitalo skverbimasis į strategiškai svarbius Lietuvos elektros energetikos, dujų, naftos, transporto sektorius. Aktyvus domėjimasis galimybe investuoti Lietuvoje yra sietinas su Lietuvos greitu stojimu į NATO ir ES. Dalį Rusijos investicijų vertintume kaip siekimą legalizuotis ir išeiti į Vakarų rinkas." Tai tik vienas kaušas iš viso vandens, pripilto į saugumiečių dokumentą, adresuotą Prezidentui R.Paksui, Seimo pirmininkui A.Paulauskui ir Ministrui Pirmininkui A.Brazauskui.

„VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Lietuva panaudojama kaip trečioji šalis ginklų, neplatinamų bei dvigubo panaudojimo medžiagų prekybai bei platinimui. (...) Lietuva taip pat yra panaudojama kaip trečioji šalis, vykdant neteisėtas finansines operacijas (kontrabanda, pinigų plovimas) tarptautiniam terorizmui finansuoti".

Kaip nebūtų keista, tokia VSD „kūryba" nepaskatino politikų ir teisėsaugos institucijų vadovų atskleisti bent vieną prekybos ginklais ar pinigų plovimo operaciją.

(Bus daugiau)