Vladas GUDŽIŪNAS: Liudijimas apie valstybės perversmą (II)

Kaip nebūtų ciniška, visuomenės supriešinimo taktika dešimtmečiais buvo grindžiami ne tik vidaus politikos reikalai, bet ir strateginės užsienio politikos kryptys.

Pavyzdžiui, Lietuvos narystės Europos Sąjungoje forsuoto referendumo agitacinės kampanijos metu Vilniaus gatvėse plaikstėsi plakatai „Mes ne runkeliai - mes už Europos Sąjungą!"

Kita vertus, tai buvo sąmokslas ne tik prieš prezidentą, bet ir prieš tautą, kurios suverenią politinę valią brutaliai išniekino taip vadinamas valdančiųjų sluoksnių elitas, kurio pagrindą sudarė persivertę buvusios komunistinės nomenklatūros privilegijuoti atstovai. Pasinaudodamas angažuota žiniasklaida bei Seimo daugumos ir Konstitucinio Teismo formaliomis galiomis šis kvazielitas kuriam laikui tiesiog paralyžiavo tautos išrinkto, bet partinio užnugario nepridengto šalies vadovo veiklą, visą valstybės gyvenimą paversdamas nuožmios kovos už naujosios nomenklatūros išlikimą arena.

Ar galėjo susiklostyti kitoks įvykių scenarijus? Ar buvo įmanoma sustabdyti perversmininkų veiksmus pačioje jų užuomazgoje?

„Pasikliaudamas retorika ir populiarumu, prezidentas gali pasiekti pergalių prieš Vyriausybę ir Seimą, priversti juos patikslinti savo veiklos gaires. Bet karo jis negali laimėti, nes visa sunkioji artilerija kitoje pusėje. Prezidento politinis veiksmingumas priklauso nuo Seimo ir Vyriausybės malonės". Tą puikiai suvokė valdančiosios daugumos partiniai bonzos, ne kartą išbandę arsenalą panašios praktikos valstybės vadovą palikti izoliuotą ir politiškai bejėgį.

„Po 1996 m. rinkimų Seimas santykiuose su manimi pasirinko monologą. Tokį metodą padiktavo apsvaigimas nuo pergalės, konservatorių vadovams būdinga arogancija ir nepakantumas kitaip mąstantiems, jų partijai nepriklausantiems. (...) Politinis oponentas jiems neretai kelia biologinę neapykantą. Jie nesibodi paskalų, šmeižto, pigių replikėlių, atviro žeminimo, o kai nebesuranda jokių argumentų, primena, jų manymu, mano „baisią" praeitį. Ją su dideliu malonumu savo knygose vis prisimindavo ir patsai konservatorių lyderis, nors jokių priešo pilių okupacijos metais profesoriaudamas ir jis nepaėmė. Prisipažinsiu, kad pusantrų metų darbo tokiomis aplinkybėmis man buvo sunkūs, neteikė pasitenkinimo, o ir Lietuvai padariau tikriausiai mažiau negu galėjau padaryti,"- prisimena prezidentas Algirdas Brazauskas.

Tačiau iki tikrų bandymų visiškai eliminuoti valstybės vadovą Algirdą Brazauską nebuvo prieita...

Kita vertus, Algirdas Brazauskas buvo „savas marksistas", parankus taip vadinamiems konservatoriams, nes buvo pažeidžiamas ne tik dėl savo komunistinės praeities, bet ir galėjo būti lengvai šantažuojamas dėl nomenklatūrinių įpročių palaikymo, viešbučio „Draugystė" prichvatizacijos ar giminės būstų, išdygusių Dzūkijos miškuose blokados (!) laikais.

Prezidento Rolando Pakso situacija iš esmės buvo kitokia. „Mačiau, jog operacijai yra metodiškai pasiruošta tiek viduje, tiek ir išorėje. Sąmokslininkai net jautė vulgarų pasitenkinimą savo veiksmais. Tuo atveju, jeigu lemiamas balsavimas Seime būtų jiems nepavykęs, dėl ko labai blaškėsi Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas (pirmą kart mačiau tokį išblyškusį ir pasimetusį, kuomet atvažiavau į Seimo posėdį), matyt, būtų pabandyta prieiti net iki fizinio susidorojimo arba laukiama kol visiškai išseks mano ištvermės resursas..." - prisimena prezidentas Rolandas Paksas.

„Nebūčiau tikras, kad procesą būtų įmanoma sustabdyt ir turint Seime kitokią atramą ar suspėjus pakeist raktinių institucijų vadovus... Labai jau daug bandančių susiorientuot iš kur pučia vėjas... Jeigu bent pusmečiu būtume turėję daugiau laiko, būtų įvykę Seimo rinkimai, gal net iš viso nebūtų buvę to dalyko... Kita vertus, matom, kokie partiniai monolitai yra suskaldomi, politiniai lyderiai sudaužomi... Net ne visada galima suprasti, kas už viso to stovi, negalėčiau teigti, kad ir tuometiniai liberaldemokratai būtų nepaliesti. Lietuvos demokratinė sandara nėra tokia, kad stiprios politinės atsparos Seime neturintis prezidentas galėtų atlaikyti ataką, kurią tiesiog įvardinčiau kaip perversmą."

Valstybingumo raidos kontekste, politikų suokalbį prieš Rolandą Paksą būtų galima palyginti su prieškario Lietuvoje įvykdytu sąmokslu prieš tuometį Respublikos Prezidentą Kazį Grinių, nors šių perversmų politinės priežastys, tikslai, moraliniai aspektai ir žala nacionalinio valstybingumo raidai - nesulyginami.

Kita vertus, tiek klastos, melo, šmeižto, manipuliacijų ir žmogaus orumo niekinimo kiek teko ištverti Rolandui Paksui, Prezidentui Kaziui Griniui tikrai neteko patirti. Šia prasme Kazio Griniaus atsiminimų fragmentas yra įdomus ir iškalbingas:

„Gruodžio 17-ji yra mano gimtadienis. 1926 m. tą dieną man sukako 60 metų, ir mano šalininkai šią sukaktį norėjo plačiau pažymėti. Buvo laukiama delegacijų iš įvairių Lietuvos vietų. Apie šią sukaktį buvo painformuoti svetimų kraštų laikraštininkai. Iš Lietuvos atstovo Suomijoje Igno Jurkūno buvau gavęs pluoštą iškarpų iš Suomijos laikraščių, kuriuose buvo plačiai aprašytas mano gyvenimas ir mano visuomeninė veikla.

Bet tai sukakčiai ruošėsi ir perversmininkai. Sukakties proga Kaunan buvo privažiavę nemaža karininkų iš provincijos, tik jų uždavinys buvo ne sveikinimai, o aikštinga parama sąmokslininkams.

Buvo naktis, gal kokia 4 val. ryto, kai mane iš miego pažadino kambarin įsiveržę leitenantai. Įsiveržėliams vadovavo karininkas Mačiuika. Jis priėjo prie manęs ir pareiškė diktatoriaus vardu man įsakąs tuojau paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Aš greitai susigriebiau nelauktoje situacijoje ir paklausiau karininką Mačiuiką, kas jis toks esąs ir kas yra tasai diktatorius, kuris drįsta man davinėti tokius įsakymus. Karininkas Mačiuika man atsakė, kad jis negalįs man pasakyti, kas yra diktatorius, tačiau jis mane įspėjąs, kad aš turįs paklausyti įsakymo, kadangi priešingu atveju, jis bus priverstas mane izoliuoti.

Aš tuojau išėjau iš kambario, nusileidau žemyn prezidentūron ir bandžiau telefonu iššaukti min. pirm. M. Šleževičių. Bet adv. Šleževičiaus telefonas buvo išjungtas. Dar bandžiau telefonu išsikviesti vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministerius ir kariuomenės vadą, bet ir jų telefonai buvo išjungti. Supratau, kad ir jie izoliuoti, kaip ir aš, ir bandymai su jais pasikalbėti bus nesėkmingi.

Prezidentūra rūmų apačioje buvo pilna kareivių ir karininkų. Buvo aišku, kad prie prezidentūros buvusi sargyba buvo gavusi įsakymą įsileisti kareivius ir dabar sargyba jau kitose rankose. Prie manęs priėjo naujas sargybos viršininkas ir pareikalavo iš manęs žodžio, jog niekur nepasišalinsiu iš rūmų. Sargybos viršininkas pagrasino, jog jis negavęs iš manęs žodžio, būsiąs priverstas pastatyti prie manęs sargybą.

Kartu su manimi rūmuose gyveno mano sūnaus uošvė Brazdžionienė ir jos sūnus komersantas Algis Brazdžionis. Jiedu abu buvo laisvi, kareiviai į juos nekreipė jokio dėmesio. Brazdžionienė tuojau pasiūlė nueiti pas kariuomenės vadą gen. J. Žukauską, o jos sūnus į krašto apsaugos ministeriją. Krašto apsaugos ministerijoje Algis Brazdžionis rado posėdžiaujančius karininkus. Buvo aišku, jog perversmą suruošė karininkija, tik nebuvo aišku, kas perversmo vadai.

Tik apie 11 val. prezidentūron atvyko gen. Plechavičius su trimis pulkininkais. Vienas jų buvo pulk. Petruitis, antras - pulk. Skorupskis, trečio pavardės neatsimenu. Gen. Plechavičius pareiškė esąs sukilimo diktatorius. Jis tuojau pat pareikalavo paleisti seimą ir paskirti naujus rinkimus. Gen. Plechavičiui atsakiau, kad jis neturįs jokių įgaliojimų daryti man tokius pasiūlymus, ir pridūriau, jog propozicijas atmetu.

Ši mano laikysena gen. Plechavičių išmušė iš pusiausvyros.

- Tai kas gi mums dabar daryti? - nustebino gen. Plechavičius mane nelauktu klausimu.

Aš atsakiau:

- Jūs nusižengėt konstitucijai, sulaužėt priesaiką ir dabar nežinote, ką turit daryti? Grįžkit tuojau į kareivines, eikit savo pareigas ir laukit amnestijos.

Gen. Plechavičius ėmė aiškintis, jog jis ne savo noru tapęs diktatoriumi. Jis prisipažino sėdėjęs areštinėje už kažkokį drausmės nusižengimą ir labai nustebęs, kai jo kameron įsiveržę ginkluoti karininkai ir pareikalavę vadovauti sukilimui.

- Tik supraskite mane, - kalbėjo gen. Plechavičius, - juk aš negalėjau kitaip pasielgti. Jie jauni, ir kažin ką jie gali padaryti, jei jų nepaklausysi. O juk aš turiu šeimą, turiu vaikus...

Ir čia aš neatsargiai prasitariau:

- Vadinasi, tamsta esi pats paprasčiausias škurnikas!..

Šitie mano žodžiai jį visiškai pritrenkė. Jis dar bandė man aiškintis, kažką kalbėjo, bet jo žodžių neatsimenu. Netrukus jie visi keturi išėjo iš prezidentūros."

1926 metų gruodžio 17 dieną Kaune karininkų suorganizuotą ir įvykdytą valstybės perversmą tam tikra prasme istoriškai dar būtų galima vertinti ar ieškoti jo pateisinimo atsižvelgiant į sudėtingą politinę situaciją visoje Europoje.

Tuo tarpu, naujausiais laikais kalbėti apie objektyvias aplinkybes, sudariusias prielaidas beprecedenčiam sąmokslui prieš teisėtai išrinktą ir tik pradėjusį eiti savo pareigas valstybės vadovą, švelniai tariant būtų absurdiška. Nors ir kaip buvo besistengta šią politikų ir slaptųjų tarnybų bendrą operaciją prieš Respublikos Prezidento instituciją įvilkti į teisinio pagrįstumo ir skaidrumo rūbą, tai praktiškai buvo tikrų tikriausia politinė akcija, daugiau nei pusei metų paralyžiavusi visas valstybės institucijas ir teisėsaugos struktūras.

Tuometis saugumo departamentas buvo paverstas šešėlinių politinių grupuočių galios centru. Po kurio laiko, atlikus parlamentinį tyrimą buvo pabandyta atskleisti šio galios centro politizacijos mastą ir veiklos metodus, kaip potencialią grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau tai ir liko tik bandymais, kurie beveik nepalietė šios uzurpuotos institucijos, funkcionuojančios ant teisėtumo ribos giluminių momentų.

Reikėtų pastebėti, kad tikros grėsmės nacionalinės valstybės saugumui ir negalėjo būti anemiško VSD dėmesio objektas, nes nacionalinės valstybės koncepcija niekada nebuvo Lietuvą valdančių politinių grupuočių prioritetas.

Šia prasme, tai tam tikri aspektai atsispindi minėto parlamentinio tyrimo dalyvio, Seimo nario dirbusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete Algirdo Katkaus įžvalgose: „Lietuvai tapus NATO ir ES nare, bei sumažėjus tiesioginėms karinėms grėsmėms, Rusijos noras užvaldyti strategiškai svarbias valstybės institucijas, darant įtaką politiniams, ekonominiams ir visuomeninio gyvenimo procesams, manipuliavimas laikinais sunkumais ir žmonių nuotaikomis per korumpuotą arba įtakingų neformalių grupių veikiamą žiniasklaidą ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Tokias grėsmes prevenciškai neutralizuoti, joms pasipriešinti turi būti pagrindinis Valstybės saugumo departamento rūpestis. Nepaneigiant departamento padarytų valstybei reikšmingų darbų, reikia konstatuoti, kad pradinės veiklos etape VSD daugeliu atveju apsiribodavo kontrabandininkų sekimu ir gaudymu, o kontražvalgybos reikalams, ekonominių pagrindų apsaugai ir grėsmių prevencijai nebuvo skiriama reikiamo dėmesio"(...) Dirbant Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, susidarė įspūdis, kad valstybės saugumo departamento vadovai man, kaip komiteto pirmininkui neteikė visos informacijos, kuri turėjo būti žinoma komitetui ar bent jo vadovui. Išsami ir reikšminga informacija, matyt, buvo teikiama tiems žmonėms, nuo kurių priklausė karjeros laipteliai, tarnybinė globa ar dar kas nors. (...)

Nuo pat departamento veiklos pradžios tradiciškai susiklostė situacija, kad visą savo gyvavimo laikotarpį jis nebuvo reikiamai kontroliuojamas ir formaliai atsiskaitydavo uždarame komiteto posėdyje. Departamento vadovybė po truputį įsijautė į nekontroliuojamos ir nuo nieko nepriklausomos institucijos vaidmenį, jog pradėjo panašėti į konglomeratinę valstybėlę valstybėje.

Pamažu ėmė keistis kadrų politika, apie vadovybę telkėsi tarpžinybinis savų draugų debesėlis, padažnėjo įvairios elitinio personalo išvykos ir, kaip galima spręsti iš paskutinių įvykių, vis labiau stiprėjo ryšiai su turtingais ir nežinia kam atstovaujančiais oligarchais. Departamento vadovybė ypač nepageidavo tokių darbuotojų, kurie buvo artimiau pažįstami su aukštesnių organizacijų atstovais, matyt, dėl to, kad nepravertų uždaro departamento vidinio gyvenimo langelio. Visuomenėje buvo kalbama, kad priimant naujus darbuotojus į šią aplinkybę būdavo atsižvelgiama, netgi daroma įtaka Vidaus reikalų ministerijai priklausančios poliklinikos gydytojai, kad šie išduotų sveikatos pažymą, neleidžiančią dirbti saugumo struktūrose.

Tai iš tiesų sunkiai protu suvokiama situacija. Valstybės saugumo departamentas formaliai pavaldus Respublikos Prezidentui ir Seimui, o realiai veikia pagal savo algoritmus. Tokia situacija leido susiformuoti politinei struktūrai, kuri veikė savo interesams."

Iš kitos pusės šią politinės sistemos perversiją iš esmės patvirtina ir taip vadinami lietuvių politologai, bandę metodiškai pagrįsti perversmo vykdytojų intencijas. Tam tikslui be gausybės straipsnių periodikos leidiniuose itin sparčiai buvo išleistos dvi propagandinės knygos - „Maištininko mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai" ir „Prezidento suktukas", kurių leidybą užtikrino leidykla „Aidai", mistinis Viešosios politikos strateginių tyrimų centras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas bei JAV finansininko George Soroso įkurtas „Atviros Lietuvos Fondas".

Kaip teigia autoriai „štai tik keletas konkrečių pastebėjimų apie prezidento instituciją ir jos galias: tą lemia Konstitucijoje įtvirtintos ir Konstitucinio Teismo aiškintos nuostatos, politinė aplinka, įtakojama prezidento santykių su parlamento dauguma, santykinai didelė prezidento asmeninių savybių (ambicijų, vertybinių nuostatų) įtaka, kol kas nevirtusi ilgalaike tradicija, bei tuo, kaip prezidentas sugeba naudotis precedentais, dėl prezidento ir parlamento rinkimų nesinchronizuotų rinkimų galinti padidėti prezidento komandos įtaka, siekiant nusverti vyriausybės veiklą ir pan."

„Jie taikliai konstatavo - teigia „Prezidentinio suktuko" autoriai Raimundas Lopata ir Audrius Matonis, kad strateginė padėties analizė ir politinio „žaidimo" dalyvių tarpusavio prisitaikymas yra tie esminiai procesai, kurių dėka demokratinės sistemos pasiekia protingos veiklos lygmenį".

Visa Respublikos Prezidento Rolando Pakso pašalinimo iš politinės veiklos lauko idėja buvo pritempta prie gan primityvios politologinės formulės.

„(...) Mūsų atvejį apibrėžianti garsioji, beje, iš lenko Lecho Walęsos pasiskolinta „Bermudų trikampio" metafora ypač taikli, kadangi tiksliai apibūdina institucinio trikampio - prezidentas, parlamentas (jo dauguma), vyriausybė - neapibrėžtumą. Jį iš esmės sukuria „paslankios" šių institucijų galių interpretacijos bei jas lydintys praktiniai veiksmai." Tačiau „ekspertai" nutyli, jog būtent šiame neapibrėžtume - pilkojoje zonoje ir veikė kvazipolitinė grupuotė, apie kurią užsimena Algirdas Katkus ir kuriai buvo pajungtas saugumo departamentas.

Išnaudodamas savo formalių ir neformalių galių visumą būtent Valstybės saugumo departamentas sukūrė prielaidas įvairaus plauko politikams eliminuoti iš politinio lauko visų pirma sau neparankų asmenį.

Kaip yra prasitaręs vienas buvusių saugumiečių, Mečys Laurinkus, sugrįžęs iš apsilankymo pas prezidentą, pareigūnams aiškindavo, jog „su Paksu reikia kovoti." Laurinkus neslėpė savo neigiamo asmeninio nusistatymo, sakydamas, jog aš dirbsiu tik Valdui Adamkui.

Formalus apkaltos proceso iniciatorius Valstybės saugumo departamento direktorius Mečys Laurinkus ne tik tapo savarankišku politinio „žaidimo dalyviu" prieš prezidentą, įtraukdamas visą departamentą ir bet kokia kaina siekė dominavimo ne tik viešojoje erdvėje.

Saugumo generalinio direktoriaus įsijautimą į „škurniko" vaidmenį patvirtina vienas tuomečio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko sterilių prisiminimų epizodas, kuriame jis vis dėlto prisipažįsta savaitgalį buvęs pakviestas į departamentą, zonduojamas ir įtraukiamas į ruošiamą suokalbį...

„Apie įtartinus R. Pakso ryšius sužinojau, kai vieną savaitgalį VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus pakvietė mane atvykti pas jį į departamentą.(...) Atvykus į departamentą, specialiose patalpose VSD vadovai man pranešė informaciją dėl R. Pakso ir jo aplinkos veiksmų, galinčių padaryti žalą šalies nacionaliniam saugumui. Kaip man paaiškino, daugiau niekas nei Seime, nei Vyriausybėje apie tai nežino. Pateikęs VSD surinktus duomenis M. Laurinkus manęs paklausė, kaip į juos reaguotų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas ir ar nevertėtų atlikti parlamentinio tyrimo".

Teisės viršenybės principas, kuriuo neva buvo paremtas apkaltos komisijų darbas Seime iš tikrųjų buvo tik tuščia deklaracija, slepiant dvejopų ar net trejopų standartų manipuliacijas visuomenės akyse.

Pavyzdžiui, gandonešiu virtęs tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, užuot atlikęs savo tiesiogines pareigas tapo užkulisiniu sąmokslininkų bendrininku. Sugrįžęs iš vizito JAV ministras skelbė, kad jam duota suprasti, jog Vašingtonas laukia Pakso pašalinimo.

Kaip nebūtų keista, intensyvaus užkulisinio darbo dėka ne tik parlamentas, bet beveik visa žiniasklaida ėmė „veikti" kaip vieningas ideologinis frontas tiesiogiai nukreiptas perversmo tikslų įgyvendinimui.

2003-2004 metais Respublikos Prezidento institucijai buvo suduotas didžiulis smūgis, kurio pasekmes visuomenė iki šiol jaučia. Rinkėjų aktyvumo rodikliai yra nusiritę į absoliučias žemumas, vis daugiau daugiau piliečių nusivylę, rinkimuose balsuoja kojomis.

„Lyderis, kaip daug aiškiau apibrėžiama ir pamatoma politinė figūra nei Seimo ar Vyriausybės institucijos, vis labiau išsprūsta už Lietuvos piliečių dėmesio ribų (ką patvirtina ir kiekybinis politinio dalyvavimo matmuo)."

Išpuolis prieš Rolando Pakso lyderystę virto nuožmiu spaudimu visai Respublikos Prezidento institucijai, nesibodint reinterpretuoti net Konstitucijos straipsnius, kuriuose apibrėžiamos valstybės vadovo kompetencijos.

„Nuo pat pirmųjų savo dienų LR prezidento institucija buvo netobulas kūrinys, Sąjūdžio iširimo ir vaidų tarp tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio šalininkų ir oponentų vaikas. (...) Dabartinė krizė rodo, kad šalies valdymui prezidentas reikalingas kaip šuniui penkta koja" - rašė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, tam tikra prasme kvestionuodamas konstitucinę valdžios sąrangos struktūrą.

Nors Lietuva siekdama narystės Šiaurės Atlanto organizacijoje (NATO) ir Europos Sąjungoje deklaravo savo politinį siekį tapti pilnateise Vakarų valstybių klubo nare, tačiau iš esmės liko įsišaknijusios sovietinio stiliaus nomenklatūros intrigų žabangose.

Pabaiga. Pradžią skaitykite ČIA