Vladas VAICEKAUSKAS: Visuotinė kolektyvizacija sveikatos ir švietimo sistemoje

Kada prasidėjo šis kolektyvizacijos etapas?

Pirmasis visuotinos kolektyvizacijos etapas prasidėjo pirmais okupacijos metais: prievarta buvo naikinami privatūs ūkiai ir jų sąskaita steigiamos stambios pavyzdinio kolektyvinio ūkininkavimo artelės, vėliau pervadintos į kolūkius.

Kas nutiko nestojantiems į arteles?

Didesnių, gerai tvarkomų ūkių savininkai areštuojami ir tremiami į Sibirą, jų turtas nusavinamas: prastesnio turto dalis perduodama kolūkiams, geresnio turto dalį, kaip dažnai pasitaiko ir mūsų dienomis, kolūkių steigėjai tyliai prichvatizuodavo.

Tų, kurie kolektyvizacijai priešinosi, žemes apardavo iki pat langų, mažažemius atiduodavo kolektyviniam perauklėjimui.

Dabarties piliečiai - aršesni mokyklų ir sveikatos įstaigų privatizacijos priešininkai, apšaukiami vatnikais, sovietiniais ciucikais, suimami ir teisiami: teismuose voliojasi per 100 bylų.

Kurti „tūkstantmečio" mokyklas, stambius sveikatos centrus pa-vo-jin-ga.

Stambūs objektai, riaumojant karui, akimoju tampa tiesaus taikymo taškais.

Naikinti mažesnes švietimo, sveikatos, kultūros, gydymo įstaigas neprotinga: šiose įstaigose veikia vandentiekio, šildymo, elektros, kanalizacijos sistemos. Nelaimės atveju čia gan saugiai galėtų prisiglausti tūkstančiai nelaimėlių. Punsko valsčius vieną atsilaisvinusią mokyklą pavertė septyniais miestietiško tipo butais.

Naikinamos mokyklos ir gydymo įstaigos turi dideles teritorijas, kurias galima reikalui esant ar apsodinti, ar papildomas šiltas palapines, namelius pastatyti.

Bet įstabioji premjerė Ingrida Šimonytė parengė dar 250 mokyklų naikinimo dokumentą. Turto bankas mokyklas išparduos aukcione, pikti liežuviai, kuriais nepasitikiu, mala, kad mokyklas, gydymo įstaigas kažkas, greičiausiai savi, prichvatizuos ir ten augins kanapes.

Kas turėtų sustabdyti vis sparčiau įsibėgėjantį II visuotinos kolektyvizacijos (prichvatizacijos) etapą?

I.Šimonytės vyriausybė II-ojo prichvatizacijos etapo nestabdys - viską savaime turi sureguliuoti šventoji laisvamanė rinka, o į rinkos procesus sveiko proto premjerė ir jos vyriausybė ne -si- kiš.

Prichvatizacijos, tai yra, kolektyvizacijos II-ąjį etapą akimoju gali sustabdyti Pre-zi-den-tas.

Prezidentas grėsmės akivaizdoje akimoju parengė įstatymų patą ir dabar kiekvienas minkštagalvis, pamėginęs išduoti savo Tėvynę, gali sėsti kalėjiman iki gyvos galvos. Tautos, o ne partijų rinktas prezidentas tokia pat tvirta ranka gali sutrukdyti stambių pavyzdinių sveikatos ir švietimo kolektyvinių ūkių kūrimą, nuimti nuo 300 moksleivių nesurenkančių, 600 gimdymų nepriimančių ligoninių mirties kilpą.

Išeitų, kad visa, ką regime ir girdime, yra neprotingai valdomos valstybės bruožas ir pasekmė?

Mano galva, graudžiai tragiška situacija klostosi todėl, kad ministrai, premjerė, Seimo pirmininkė, o gal ir prezidentas sėdi savo gabumams per aukštose valdžios kėdėse.

Į per aukštas kėdes juos susodino žmonės rinkimų metu kieme malkas skaldę, su kaimynais kortomis „durnių" pliekę, vieną po kito alaus bambalius maukę. Rinkimus laimėjo valstybinės-biudžetinės partijos. Jos visos suinteresuotos namisėdų visuomenės plėtra.

Iš kur traukiu, kad ministrai, Šimonytė, Viktorija Čmilytė- Nielsen, prezidentas sėdi per aukštose jų gabumams vykdomosios ir politinės valdžios kėdėse?

Kam kažką iš kažkur traukti, jei nuo gimimo mūsų kaktose parašyta, kas esame ir ko iš mūsų galima tikėtis ateityje.

Išmintinga tauta nuo amžių kartoja: nepūsk arabų, iš tolo matau, kas tavo kaktoje parašyta. Nenuleisk atidžių akių ir suprasi, su kuo verta, o su kuo neverta obuoliauti.

Ne savo kėdėse susodintų bėda, kad kasryt žiūrėdami į veidrodį to nepastebi. Negeba pastebėti.

Šis tas apie valstybines-biudžetines partijas.

Kas ir kada tokias pagimdė? Pagimdė įvairaus plauko, įvairių spalvų, atviro ir užslėpto turinio partijų kūrėjas, Seimo ekspirmininkas, eksparlamentaras, dabar advokatas Artūras Paulauskas. Gudragalvis Artūras Seimo narius įtikino, kad partijos, gyvendamos iš skysto nario mokesčio, savanaudiškų rėmėjų skystų aukų dažnai įsipainioja gudriai paspęstuose korupcijos tinkluose, nuskęsta smulkių kupiūrų stiklainiuose.

Pusalkanes partijas iš bėdų ir gėdos apsaugotų valstybės biu- džetas! Tereikia sukurti įstatymą, kuris oficialiai, įstatymiškai leistų iš biudžeto pasiimti kasmet tam tikrą, pačių nusistatytą sumą valdiškų eurų.

Kuris partijos vadovas galėjo atsispirti saliamoniškai Artūro idėjai? Ak, visi karštai paplojo!

Jau daug metų kasmet iš biudžeto savo reikmėm partijos įstatymiškai neatsiklaususios tautos nusavina 6,5 mln. eurų!

Tokiu būdu partijos tapo valstybinėmis - biudžetinėmis, kurios pasišovusios pirmiausia tarnauti savo pačių valdžiai ir tik paskui tautai, - kas liko nuo Miko!

Didžiausia nepriklausomybės laikų politinės korupcijos byla.

Štai ji, kietais blizgančiais viršeliais aprėdyta - 250 tomų sunkiasvorė byla. Pasigrožėkite! Sunkiasvorė politinė kūmutė begėdiškai ilgai voliojasi valstybiniuose teismuose. Laukia, ką dabar ištars aukštesnės instancijos teismas.

Kol storulė vartaliojasi aukštesnės instancijos teismo saugyklose, pagrindinės korupcijos veikėjos - Liberalų sąjūdžio partijos - pirmininkė Viktorija Čmilytė- Nielsen kaip niekur nieko ramiai vadovauja Seimui, valstybę atstovauja užsieniuose, gražiai pasipuošusi ir padoriai sušukuota priiminėja užsienio delegacijas ir tylutėliai, kaip pridera šachmatų didmeistrei, ruošiasi svarbiems Seimo, Europos parlamento, prezidento rinkimų mačams.

Kas yra nutikę svarbiausiam Dalios Grybauskaitės pašto karveliui, ilgai žibėjusiai Liberalų sąjūdžio žvaigždei p. Masiuliui?

Nieko rimto nenutiko. Žemiausios instancijos teismas vartaliojo 250 tomų bylą ir galiausiai iškilmingai ištarė: jūs visi nesusitepę. Ramiai eikite namo ir kas gali dauginkitės.

Bet prokuroras J.Laucius spėjo visus nutverti už skvernų ir pasiųsti į aukštesnės pakopos (aukštesnio proto?) teismo salę.

Ponas Masiulis iki šių dienų yra netekęs žado. Jis ilgai nesuprato, kas galėjo jo automobilin įkišti pilną dėžutę eurokupiūrų. Galiausiai giliau pasiknisęs galvos raukšlėse suprato, kad taip išradingai galėjo pajuokauti tas, kuris senokai prašė paskolinti tokį pat pluoštą eurokupiūrų naujo verslo kūrimui. O prokuroras J. Laucius purto galvą, esą p.Masiulis už rankos nutvertas.

***

Niūrūs skeptikai svarsto, kad aukštesnis (protingesnis?) valstybės teismas valdininkams pagerinton cypėn p.Masiulio ir Ko neįkiš, o pagrindinės stambios korupcinės bylos veikėjos -Liberalų sąjūdžio partijos nepaskelbs nusikalstama organizacija ir nepaleis šunims šėko pjauti.

Skeptikai, kuriais nepasitikiu, drasko man akis ir šaukia, kad aukštesnio teismo posėdžio pirmininkas ir teisėjai greičiau eis balų deginti, nei panaikins žemesnio (neprotingesnio?) teismo nutarimus. Pagal užkietėjusius skeptikus valstybiniai teismai su valstybinėmis-biudžetinėmis partijomis suaugę kaip dirbtinė kraujagyslė su Martyno koja. Bylą vartalios iki paskutinio atodūsio. Paskutinį atodūsį byla išleis rinkimų išvakarėse.

Gudragalvio A.Paulausko iniciatyva sukurtą valstybinių-biudžetinių partijų sistema nuo korupcijos neapsisaugojo, bet sukūrė labai galingą apsaugos skydą.

Kol kas valstybiniai teismai skydo nepramuša.

Ar talentingas ministras gali pagydyti sunkiai sergančią švietimo sistemą?

Tamstos vis dar tikite, kad netalentingai valdomoje valstybėje gali ministerijai vadovauti talentingas ministras? Švietimui vadovauja jau tryliktas ministras. Mokyklos, mokytojai, moksleiviai, tėvai apturėjo 14 reformų, prasidėjusi 15-ta visuotinės kolektyvizacijos reforma, o kokie rezultatai? Mokyklos ėmė „gaminti" menkai skaitančius, rašančius, skaičiuojančius, mokytojus lupančius mažaraščius.

Netalentingų, ne savose kėdėse sėdinčių valdomoje valstybėje visi privalo prisitaikyti prie valdininkų kaprizų, ministrų, premjerų, Seimo vadovų kaprizų.

Gabaus žmogaus bėda ir tragedija, kad gyvenime, darbe prie ko nors ne pagal savo norus prisitaikęs, su kuo tau nepriimtina, susitaikęs, prarandi tau iš prigimties duotą dovaną - nustoji kūręs.

Mokykla, kaip ir bet kuri įstaiga, kaip ir pats valstybės valdymas, niekados nepajėgs prasmingai reformuotis, keistis ir augti, jei visoje valdymo sistemoje bus per mažai talentingų, gabių, valstybės ir tautos ateitimi ir likimu susirūpinusių piliečių.

Dažniausiai nutinka, kad ne pagal gabumus aukštose kėdėse sėdinčius ima valdyti valdžioje nesančios, bet didelę valdymo galią įgijusios vidaus, Briuselio ir užjūrio jėgos. Tuomet valstybė tampa viena kryptimi tempiama priekaba.

Talentingas ministras bėga iš paskos, kol paspringsta priekabos sukeltose dulkėse.

Kas mokyklą padaro MOKYKLA?

Kelis kartus apie tai rašiau. Matau, kad verta pakartoti.

NE reformos, NE valstybės iki 2030-2050 metų vystymo programos - didieji labai brangūs sapnininkai, NE Europos Sąjungos direktyvos. NE inspektoriai ir kitos mokyklą cenzūruojančios organizacijos.

Geriausiu atveju mokyklą valdančios ar kuruojančios organizacijos gali nurodyti kryptį, bet niekados nekūrė ir nepajėgios kurti pamokos turinio.

Įkvepiantį mokytis pamokos turinį sukuria talentingas, Dievo pateptas MOKYTOJAS. Pamoka yra jo kūrinys, jo nuosavybė. Į jo kūrinį negali kėsintis neplautų kojų kontrolieriai. Į įkvepiantį mokytis pamokos turinį talentingasis mokytojas gabiai sudeda ne tik programines nuostatas ir vadovėlines tiesas, nuo kurių nepabėgsi, bet ir įgimto, išlavinto proto kerinčią galią, sukauptą, susistemintą naujausių žinių išmintį, tyrus jausmus ir begalinę meilę artimui - moks- lei- viui.

Moksleivio gabumai visa jėga skleidžiasi, kai greta stovi talentingas pedagogas.

Kai šalia dienų dienas yra didžiu pašaukimu neapdovanotas, per kelias mokyklas lakstantis sotesnės duonos žiauberei centų užsidirbti norintis mokytojas, vaiko talentas ima gesti.

***

Esu gimęs ir augęs nuostabaus peizažo Rokiškio ir Zarasų krašte. Nuo vaikystės kartu su tėčiu kiekvieną viduržiemį važiavome į Obelių, o vėliau ir į svarbiausias respublikines žirgų lenktynes ant Sartų ežero.

Mačiau, kaip rūpestingai žirgininkai savo žirgams rinko, ruošė, taikė kinkinius, kad tie žirgui būtų patogūs, lengvi, dailūs.

Švietimo sistemoje pašiurpęs regiu, kaip aukštuosius mokslus baigę pedagogai botagu taikomi prie negabiai parengtų vadovėlių, programų, instrukcijų. Ne vadovėlis prie mokytojo, bet mokytojas prie vis naujo ir naujo vadovėlio, vis naujų ir naujų programų.

Švietimo sistemoje įsibėgėja „tūkstantmečio" mokyklų steigimo karštligė. Rask dabar mokyklą, kolegiją, universitetą, kurie nedejuotų ir nekarščiuotų. Niekas dorai nežino, kokia turi būti ta milijonus valganti tūkstantmečio mokykla.

O kam sukti galvas? Kas išeis - tą ir krikštysim.

Ne savo kėdėse sėdinti valdžia sako, kad tokias mokyklas kurti apsimoka.

Ar sveikatos ir švietimo įstaigas išgelbės visuotiniai streikai?

Siūlau paprastesnį būdą. Prezidentas turi viešai paskelbti, kad valstybė mokyklą skelbia svarbiausia šalies įstaiga, nes mokykloje auga valstybės ir tautos ateitis ir sprendžiasi likimas.

Svarbiausią šalies įstaigą valstybė privalo finansuoti kaip svarbiausią įstaigą, o ne krepšelių medžiotoją. Svarbiausios valstybės įstaigos kaip ir bažnyčios nevalia griauti, kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip trūktų valdžios ižde pinigų. Patiems įtikėti ir kitus įtikinti, kad kiekviena mokykla pravers, kai į šalį pradės grįžti emigravusios šeimos, norinčios savo vaikelius mokyti ir lavinti lietuviškose mokyklose.

Lietuva įvykdė ir vykdo savo įsipareigojimus ES, tad stojo metas visas jėgas ir resursus mesti nacionalinės valstybės stiprinimui ir Tautos atkūrimo darbams.

Bet, pasirodo, visos partijos yra pasirašiusios deklaraciją, kad švietimą laiko svarbiausia valstybės šaka.

Taigi mokykla ant šakos ir pakabinta!

Greit šalia pakabins ir gydymo įstaigas. Kolektyvizacijos procesas pajudėjęs!

Ne pagal gabumus aukštose valdžios kėdėse valstybę valdančios valstybinės- biudžetinės partijos susodino savus.

Pašvilpauk, Martynai, į skaidrius nuostabaus rudens debesis. Aprimsi.