1 nuotr.Protingas tarp durnių visada laikomas durnium. Tačiau durnas tarp protingų niekada nebus laikomas protingu ir to niekada nesupranta. Tas nesupratimas - atpažinimo ženklas.
Glušas vis grūsis į pirmąsias eiles bažnyčiose, šėryklose ir prie paminklų, bus reikšmingas, kalbės biblines tiesas. Pašaipiai sukrizens ar sarkastiškai, kreivai šaipysis diskusijoje su kitokiais.
Tačiau nuoširdžiai, užkrečiamai, linksmai kvatojantis tikrinio dunduko niekas nematė ir nematys. Tie durnumo profesionalai dažnai būna net profesoriais ir visada labai rimtai kalba apie viską. Tai irgi atpažinimo ženklas.
Neišprotėję žino - kas svarbu ir tikra, yra labai sunku ir beveik neįmanoma. Ir devyniasdešimt devyniems iš šimto tas visiškai nerūpi. O iš šimto tų, kuriems rūpi, devyniasdešimt devyni to nepasistengs suprasti.
Nes nesupratus gyventi lengviau. Ir kad iš šimto tų, kurie suprato, devyniasdešimt devyni nė piršto nepakrutins. Nes tai ne tik nepatogu, bet ir pavojinga, todėl geriau net negalvoti, ko nereikia.
O jei iš likusiųjų šimto - ar nors vienas dar liko? - kas nors imsis ką nors daryti ar bent kalbėti, kas atsitiks? Ogi jį bus galima gana nesunkiai nusipirkti. Suteikti kokią nors paskolą ar parodyti per Laisvės TV.
Ir užtils.
Arba pradings kur nors - juk visko pasitaiko. O gal kruvina kakta per daug skaudės, kada siena stovės kaip stovėjusi. Arba nukris nuo laiptų ar pro langą išskris besišlapindamas. Na, žodžiu.
Ir protingi tikrai pavargs, ims rašinėti visokias nesąmones į visokius feisbukus. Ar įjunks į alų ar žolytę ir bus teisūs, žinokit. Nes juk visiems kitiems - ir durniams, ir nedurniams - ant visko nusispjaut.
Ypač ant tų mandrų gudruolių, kurie kažką ten rašinėja. Žodžiu, nesikrimskit ir nekrimskit vieni kitų, brangūs Lietuvos žmonės. Viskas bus gerai ir taip pat, niekas nepasikeis, nes niekas čia nieko nekeis.
O jei tikrai pradėtų - juk neapsidžiaugtumėt. Nes reikėtų ir pačiam ką nors daryti, apsispręsti ir spręsti, o kas gi to nori? Tautos išmintis juk sako: duok durniui kelią.
Nors bloga tokia išmintis, durniui reikia duoti per galvą ir durnystės baigtųsi. Bet jie siautėja gaujomis ir visi jų bijom. Na, nekišam rankų, kad nesmirdėtų, todėl mūsų tvarkinguose narveliuose smirda dar labiau.
Gyvensim kaip gyvenę. Ir bus tik žvaigždėtas dangus virš mūsų, ir prisitaikymo dėsnis mumyse. Viskas juk praeis - ir mes su savo baimėm, ir mūsų meilės nerimas, ir ši kruvina mūsų Žemė.
Tik durniai ir durnumas nepraeis. Mums liks tik kalbėjimas, neviltis ir juokas. Ir juokas iš jų yra svarbiausias, nes tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje. Kurioje niekas nuo mūsų nepriklauso.
