Algimantas RUSTEIKA: Apie interesus

Tik įrankis masių nuomonei, politiniams reitingams ir visuomenių kontrolei. Tam, kad mes ką nors imtume kuo labiau mylėti ar neapkęsti, o tuo pačiu palaikyti ir balsuoti. Tačiau tai jokios reikšmės sprendimams dėl karo ar taikos neturi. Todėl šiandien palikime ideologinius įsitikinimus ir emocijas valdiškiems propagandistams, kurie iš to sočiai duoną su sviestu valgo.

Būna valstybės ir tautos interesai, ir būna elitų ir lyderių-sprendimų priėmėjų asmeniniai politiniai interesai, kurie ne visada, nebūtinai 100 proc. sutampa. Šių interesų visuma ir nulemia politinius planus, pasirinkimus ir sprendimus. Pasižiūri naudos gavėjų naudas - ir akidangčiai nukrenta.

Karas ir JAV

Aišku, čia apie Ukrainos karą, dėl kurio dabar daugiausia susipriešinimų ir neaiškumų. Taigi, kokios pagrindinių žaidėjų naudos ir interesai karą tęsiant ar jį baigiant? Kas už karo tęsimą ar pabaigą? Ir pamatome paradoksą - tie, kurie karą pralaimi, daugiausiai rūpinasi karo pratęsimu.

Jau chrestomatiniu tapęs pasiūlymas Ukrainos vyriausybei bėgti iš šalies ir tuometinių politikų kalbos apie 3 dienų karą liudiją paprastą tiesą. Amerika ir visi "demokratiškieji" Vakarai Ukrainą jau buvo nurašę iki 2022 m. karo eskalacijos, po daugybės išankstinių diplomatinių V.Putino perspėjimų, nes isteblišmentas puikiai suprato karinį jėgų santykį ir kariauti su Rusija nesirengė.

Tačiau, nepavykus Rusijos blyckrygui, B.Johnsonui nuvykus į Kijevą ir uždraudus vasalams pasirašyti jau parafuotą Stambulo taikos sutartį, buvo aktyvuotas sekinimo karo modelis. Pagrindas - karas iki paskutinio ukrainiečio, Rusijos galimybę kariauti atimančios sankcijos, Nordstream susprogdinimas, tarptautinė izoliacija ir riboti kariniai tiekimai Ukrainai, nepereinant į tiesioginį karinį susidurimą su Rusija.

Šis planas visiškai ir negrįžtamai sužlugo, finansiškai ir ekonomiškai nustekeno ne sankcionuojamąjį, o sankcionuotojus, visų pirma Europą. Ir D.Trampas, suprasdamas artėjantį pralaimėjimą proxy kare su Rusija, atliko keletą virtuoziškų ėjimų. Iš J.Bideno pradėto pralaimėjimo kelio dabar pereinama į lygiąsias ir JAV palaipsniui tampa laimėtoju ir didelės, strateginės naudos gavėju.

JAV geopolitinės ir karinės galios įrankio - NATO - šalys 2,5 karto didina gynybines išlaidas, kai tuo tarpu JAV nedidina ir net truputį mažins. Europos Sąjunga priėmė 800 milijardų EUR ginklavimosi programą, kurios liūto dalis atiteks JAV kariniam pramoniniam kompleksui. Europos valstybės pirks ir perduos Ukrainai ginkluotę iš JAV, slavai kariaus ir mirs, europiečiai už tai sumokės, amerikiečiai turtės.

Išdidi vertybinė Europa

Dabar uždėta vyšnia ant torto, o galite vadinti ir kitaip - balta lelija ant ES karsto. JAV muitų tarifų susitarimas su ES. Europos eksportuotojai mokės JAV 15, o plienui ir aliuminiui - 50 proc. tarifus. Tuo tarpu Amerika mokės Europos Sąjungai didelį apskritą nulį. Ilgai ir griausmingai žadėjusi "kovoti" Europos Uršulė atlėkė pas golfą bežaidžiantį D.Trampą ir kaip didelė pasirašė, prieš ką "kovojo".

Kokia ES diplomatijos pergalė! Ir esmė - papildomas ES įsipareigojimas pirkti JAV naftos, dujų ir branduolinio kuro už 750 milijardų ir dar investuoti į JAV 600 milijardais daugiau, negu dabar. Tiesiog žmogiškai smalsu, iš kur tiek pinigų ES paims? Ir kaip privers investuotojus investuoti į JAV? Ar išleis kokį nors privalomą reglamentą europiečių verslams ir bankams, kad į JAV investuotų, ar pati pasiskolinusi "investuos"?

Jau dabar matyti, kad didelė dalis ES valstybių tame žaidimėlyje nedalyvaus. Tiesiog dėl to, kad neturi iš ko ir dėl ko. Ir tai sukels dideles įtampas tarp ES vadovybės ir atskirų ES valstybių interesų. Stiprės dezintegraciniai procesai, atsiras atskirų ES valstybių atskiri susitarimai su JAV.

Krizės, kritiniu esminio interesų konflikto atveju atveju ES gali imti byrėti į atskirų valstybių grupeles su atskirais, kartais sunkiai suderinamais interesais.

Svarbiausia, kad ES įsipareigojo D.Trampui visiškai nebepirkti energetinių resursų iš Rusijos ir pirkti tik brangesnius iš JAV. Arba, anokia čia "paslaptis" - tuos pačius rusiškus, tik perparduodamus JAV. Tuo išardomas vieša paslaptimi esantis europiečių planelis (ir vienintelė realiai egzistuojanti galimybė) po Ukrainos karo atgauti konkurencingumą, atnaujinus pigių resursų tiekimą.

Šios galimybės savanoriškai atsisakius, sankcijų nustekentos ES laukia tolesni nuostoliai, finansuotojų ir gamintojų bėgimas, o "žaliojo kurso" tęsimas, masinių ginkluotės tiekimų Ukrainai finansavimas bei milijonų imigrantų šėrimas yra kursas į pasaulio nevykėlių ir ekonomikos krizės palatą. Tai sąmoningas, tiesioginis ir Europos Sąjungos, kaip valstybių bendrijos, ir kiekvienos jos šalies atskirai interesų pažeidimas.

Ir štai, išdidūs Europos Sąjungos, kuriai karo tęsimas pražūtingas, vadovai yra aršūs karo tęsimo propaguotojai. Tai yra būtent tas atvejis, kai asmeniniai politikų interesai nesutampa su valstybės interesais, kurie paaukojami. Aišku, tai tik laikina priemonė totalia karo psichoze išlaikyti visuomenės kontrolę ir savo žlungančią valdžią, bet ko dėl savo brangaus politinio užpakalio nepadarysi, ar ne?

Skirtumas nuo lietuviškų politikos pimpačkiukų čia tik tas, kad europiečiai veidmainiai ir daro tą apsimestinai "dėl Ukrainos", kurią paaukos nei nemirktelėję. O mūsiškiai yra buki kaip bato aulas ir dirba prieš valstybės ir savo žmonių interesus "iš įsitikinimo". Na, pagal Jurgį ir kepurė.

Trampas, kinai ir rusai

D.Trampas dabar pasiekė ne tik maksimalaus savo valstybei rezultato, kurį galėjo iš Ukrainos karo pasiekti, bet ir turi retą galimybę tą panaudoti savo asmeniniam politiniam interesui - pasirodyti žmonijos gelbėtoju ir taikos balandžiu. Todėl dabar "trumpina terminus" V.Putinui. Uždės 100 proc.tarifus visiems, kas pirks rusiškas dujas ir naftą? Kinijai, iš kurios perka daugiausia strateginių medžiagų, kurių JAV tiesiog neturi? Indijai? Globaliesiems Pietums?

Tai būtų įmanoma tik vieninteliu atveju - jeigu tam pritartų Kinija. Kuri tam niekada ir jokiomis sąlygomis nepritars. Ne tam Pekinas šitiek metų kuria "vieną juostą, vieną kelią", su kitomis valstybėmis plečia nuo JAV hegemonijos nepriklausomą BRICS, stiprina juanį, siekia pasaulio įtakų, kuria modernią ginkluotę, kad to atsisakytų dėl D.Trampo žvaigždžių valandos - išėjimo ant pakylos Nobelio premijos atsiimti.

Ir Donaldas tą puikiai supranta. Jo tikslas irgi labai realistiškas - pasibaigus JAV hegemonijai vienpoliame pasaulyje sustabdyti tolesnį JAV įtakos mažėjimą ir išsaugoti kuo daugiau savo valstybės galimybių ateities pasaulyje, kurio naujoji tvarka kuriama dabar. D.Trampas yra šoumenas ir geras verslo derybininkas - visada nustato maksimalią, dažnai beprotišką kainą, o po to atsitraukia iki realaus susitarimo, kuris visada būna didesnis dėl tokios taktikos.

Tam reikės nori nenori susitarti su kitu karo laimėtoju - Rusija. Maskva jau baigia pasiekti visus tikslus, kurie 2014 metais atrodė visiškai nerealūs: prisijungtos ir baigiamos užimti maištingos rytinės Ukrainos sritys, nutiestas sausumos kelias į Krymą ir minimali "Novorosijos" projekto dalis praktiškai įgyvendinta. Liko tik nebedideli teritoriniai uždaviniai ir juridinis to, kas pasiekta, įteisinimas.

Problema jau ne tie keletas šimtų kvadratinių kilometrų. Problema - susitarimas tarp didžiųjų dėl to, kas pasaulyje įvyko ir kaip gyventi toliau. Ant derybų stalo - naujos pasaulio tvarkos nustatymas ir artimiausių dešimtmečių didžiųjų valstybių interesai. Ir ten reikės ne tik Rusijos, ten labai daug ko reikės pačiai Rusijai. Rugsėjo 3 d. Pekine - pirmasis raundas.

Ukraina ir V.Zelenskis

Ukrainoje pradėtas V.Zelenskio nurašymo į nuostolius procesas. Jį pradėjo USAID finansuoti pimpačkiukai, praradę finansavimą ir P.Porošenka, kuriam gresia kalėjimas ir kuris turi alkaniems NVO pimpačkiukams pinigų. Tačiau esmė ne tame, kas pradėjo, o kodėl tai prasidėjo.

V.Zelenskis su savo aplinka, keliantis derybų dėl taikos reikalavimą karą laiminčiai valstybei besąlygiškai kapituliuoti - didžiausia kliūtis taikos sutarčiai ir tą supranta visi nepraradę sveiko proto politikai ir Amerikoje, ir Europoje, ir Ukrainoje. Tai irgi tas atvejis, kai asmeninis politinis interesas išlikti valdžioje statomas aukščiau tautos ir valstybės interesų.

Dėl paprastos priežasties - praradus valdžią išlįstų tokie galai, kurie nuvestų į kaltinamųjų suolą, todėl iš šis žmogus, ir jo komanda kaunasi už savo asmenines, savo šeimų naudas ir laisves. Tai kas, kad kiekviena diena karo atneša dar didesnes kančias, žūtis, sugriovimus ir dar blogesnes taikos sąlygas visai valstybei.

Tai ne šiaip įvykęs ir jau pralaimėtas susistumdymas dėl antikorupcinių struktūrų pavaldumo, kurio metu V.Zelenskis stengėsi žūt būt perimti duomenis apie tai, ką teisėsauga žino apie jo ir jo aplinkos korupciją ir siekė perdavus savam generaliniam prokurorui numarinti pradėtus tyrimus.

Tai pralaimėta kova dėl lyderystės karinės diktatūros valstybėje, kur kaip kameroje "viercho" ar vilkų gaujoje alfa patino valdžia turi būti besąlyginė ir sugriūva nuo pirmo silpnumo parodymo. Po ES pareiškimų V.Zelenskis parodė, kad pilnai jau nebekontroliuoja padėties ir tai reiškia, kad niekada jos nebekontroliuos. Ir reiškia dar tą, kad tie korupcinės valstybės galai greit ir masiškai išlįs į viešumą.

Tai būtina sąlyga rimtam taikos susitarimui ir ji bus įgyvendinta. D.Trampo įsijungimas į tą procesą - tik laiko klausimas, dabar jo komanda laiko taktinę pauzę, kad parodytų, jog tai tiesiog Ukrainos vidaus procesai, kuriuos įvertins ir "gal būt" prisijungs tada, kai tam ateis laikas. Galimas variantas ir paskutinio šanso neviešas suteikimas V.Zelenskiui, kad sutiktų su tuo, kas dėl Ukrainos bus (ar jau yra) nuspręsta.

Lietuva?

O Lietuvos, mielieji, čia ir nėra. Mūsų laikinieji Lietuvos teritorijos administratoriai, kaip visada, pasirenka patį nepatogiausią ir pražūtingiausią Lietuvai variantą, apie kurios interesus niekas negalvojo, negalvoja ir negalvos. Tik apie savo politinių užpakalių ateitį ir gerovę.

Jie pasirenka Europos Sąjungos lūzerius Briuselyje. Jų susinaikinimo politiką, praktiką ir "vertybes". Ir kasdien valstybės interesus pamynę valstybės priešai toliau skelbs visus dar pilietiškai gyvus žmones valstybės priešais. Žiūrėkite Programą Vremia-Panoramą, brangūs Lietuvos žmonės.

Vito Tomkaus trigrašis: Na ką, ponai (ir, pardon, vargšai)! Pagaliau supratote, kodėl stambiausi aferistai ir korupcionieriai naudingesni valdžioje, o ne kalėjime? Ką tu iš jų kalėjime paimsi, jei dažnas gyvenime nėra piršto pajudinęs, o darbavosi tik saujomis: sau, sau, sau... Idealus pavyzdys - ES vedlės Uršulės atvejis: viešai žinomos jos milijardinės aferos su Pfizer, bet nei teisti jos, nei aiškintis Europarlamente nieks neleido. Kodėl? Atsakymą gavom po jos vojažo į JAV. Kaip? Manau, Trampas jai priminė, kur yra centrinė Pfizer būstinė ir kas turi jos visas telefoninių pokalbių išklotines. (Juk net Merkel buvo paklausoma ir priklausoma nuo JAV spectarnybų!) Todėl Uršulei nieko kito nebeliko kaip tik pro sukąstus dantis sutikti su pakeltais muitų tarifais, milijardinėmis investicijomis į JAV ir karo technikos pirkimą iš JAV. Už ką? Turbūt - už ramybę. P.S. Tik dar neaišku - kieno: Europos ar Uršulės? (Mums gi belieka guostis, o gal net privers didžiuotis, kad Amerika vėl taps didi durnelių iš ES sąskaita.)