Algimantas RUSTEIKA: Ar Donaldas Trampas apsijuoks prieš pasaulį?

Taip pat šią savaitę baigiasi D.Trampo „ultimatumas" Rusijai ir visam pasauliui. Jei nebus sustabdytas karas Ukrainoje, JAV grasina uždėti 100 proc. muitus visoms šalims, perkančioms rusišką naftą. Taip pat D.Trampas, esą, davė nurodymą dviems strateginiams branduoliniams povandeniniams laivams pakeisti dislokaciją arčiau Rusijos.

Ką reiškia praktiškai tokie veiksmai? Ir, svarbiausia, ką noriu čia aptarti - ar jie yra realiai įgyvendinami?

JAV energijos eksportas į Europos Sąjungą. Kiekiai

Jei nafta vidutiniškai kainuotų 80 USD už barelį, už 250 mlrd. USD per metus ES nusipirktų 3,125 mlrd. barelių naftos, arba 82 proc. poreikio. Už 250 mlrd. USD per metus galima būtų įsigyti apie 700 mlrd m³ dujų, t.y. 2 kartus daugiau, negu yra realus visų ES šalių poreikis.

Ir kaip tą gigantišką kiekį reikėtų pervežti? Vienas Aframax/ Suezmax tanklaivis veža apie 700 000 barelių, arba 110 000 tonų naftos. Tai reiškia apie 13 400 tokio dydžio reisų per trejus metus, 4 500 per metus, 12 reisų per dieną. Tokių tanklaivių pakaktų, tačiau reikalingas logistikos ir terminalų pajėgumas nėra pakankamas.

Tipinis didelis SDG laivas veža apie 170 000 m³ dujų. Tai 12 600 reisų per 3 metus, 4 200 reisų per metus, 12 per dieną. Neužtektų esamų terminalų, išdujinimo ir perkrovimo galimybių, saugyklų. Be to, ES faktiškai turėtų atsisakyti esamų dujotiekių ir kitų tiekėjų (Norvegija, Alžyras, Kataras ir t.t.), su kuriais yra sudarytos ilgalaikės sutartys ir grėstų didžiulės netesybos.

Dar daugiau, JAV 2024 m. energijos eksportas į visas rinkas sudarė apie 320 mlrd USD. Vadinasi, reikėtų praktiškai nukreipti visą Amerikos energetikos resursų eksportą į Europą. Tokio kiekio gamybos paprasčiausiai nėra rezervuota ES. JAV energijos importo apimtys į ES dabar siekia maždaug 75-80 mlrd USD per metus, t.y. reikėtų 3-4 kartus padidinti srautus.

Rimti, nepolitizuoti ekspertai šį pažadą vadina visiškai nerealiu tiek dėl JAV eksporto pajėgumų, tiek dėl ES infrastruktūros limitų bei rinkos logikos. Tokių kiekių JAV tiekti ir ES priimti artimiausiais metais fiziškai neturi galimybių.

Teisinė situacija

Teisiškai tai taip pat neįmanoma. Nei Europos Komisija ar politiniai lyderiai (pvz., EK pirmininkė, ES Tarybos atstovai), nei atskiros valstybės pačios naftos ir dujų neperka. Jos neturi jokių teisinių įrankių priversti privačias įmones pirkti konkrečius produktus iš konkrečių šaltinių. ES energetikos rinka yra liberalizuota ir decentralizuota, energijos importu užsiima privatūs subjektai - „Shell, „TotalEnergies, „Uniper, „Engie, „Eni, „PGNiG, ir pan.

Šios įmonės priima sprendimus pagal ekonominę naudą (kainą, patikimumą, logistiką), kontraktus su esamais tiekėjais, infrastruktūros pajėgumus (dujotiekius, terminalus, saugyklas). ES Uršulė paprasčiausiai negali paliepti pirkti būtent JAV energiją. Valdžia gali tik teikti subsidijas, mokesčių paskatas, garantijas ir kitas neprivalomas paskatas. Ir net tų paskatinimų su ginkluotės pirkimų įsipareigojimų ir žaliosios beprotybės girnapuse ant vis silpnėjančių pečių ES neturės jokios galimybės padaryti.

Ir joks Uršulės parašas neturi galios liepti ar įpareigoti privačią įmonę pirkti energiją būtent iš JAV. Arba uždrausti importuoti iš kitų šaltinių (nebent tai sankcionuotas režimas, kaip Rusija) ir suvaržyti rinkos konkurenciją (tai prieštarautų ES vidaus rinkos principams). Todėl toks pažadas paprasčiausiai nėra įgyvendinamas. Tam trūksta ir svarbiausio - ekonominio pagrindo - JAV nafta ar dujos nei pigiausios, nei logistiškai patogiausios, todėl komerciniai pirkėjai to tiesiog nedarys.

Todėl geriausiu atveju pasirašytas JAV ir ES memorandumas gali būti tik rinkos paskatinimo priemonė, kuria JAV eksportuotojams siunčiamas signalas, kad verta investuoti į SGD terminalus, tanklaivius. ES pažadai artimiausiais metais pirkti už 750 mlrd. USD iš JAV energetikos resursų yra tik politinis pareiškimas, neturintys vykdomosios galios.

600 milijardų „investicijos"

Šiuo metu ES subjektai kiekvienais metais investuoja maždaug 100 mlrd. USD JAV. Naujoje sutartyje žadama papildyti trejų metų bėgyje su 600 mlrd. USD naujų investicijų. Čia irgi pritempimai ir teisinis absurdas. Nei EK vadovė, nei ES ir jos valstybės tiesiogiai niekur nieko neinvestuoja.

Investicijas vykdo privačios įmonės, investicinio kapitalo fondai, bankai, pensijų fondai, o taip pat valstybinės įmonės, kai tokios priklauso šalims narėms. Didžiąją dalį investicijų sudaro privatūs sprendimai, kuriuos valstybės gali remti paskatomis, garantijomis, strategiškai skatinti tam tikrų šakų plėtrą (pvz., energetikos sektoriuje), bet tiesioginės kontrolės investuotojų pasirinkimams valstybės tiesiog neturi.

ES paprasčiausiai negali priversti juridinius asmenis investuoti konkrečiai JAV. Gali skatinti per politiką - mokesčių lengvatomis, subsidijomis, garantiniais mechanizmais, valstybės investicijomis per valstybes valdomas įmones, pateikiant investuotojams rekomendacijas. ES Komisija gali įtakoti strateginiais dokumentais, tačiau ne teisiškai nurodinėti.

Kas neįmanoma: priversti privačias bendroves investuoti konkrečioje šalyje JAV. Negalima reikalauti piliečių ar juridinių asmenų investuoti tam tikras sumas ar į konkrečius projektus. Nėra ir negali būti jokių sankcijų už neįvykdytą tokį „įsipareigojimą" - investicijos priklauso nuo komercinių sprendimų ir rizikų vertinimo.

Koks D.Trampo tikslas 

JAV rugsėjo mėnesį artėja specialieji rinkimai į laisvas Atstovų rūmų vietas (kongresmenams mirus ar perėjus į kitas pareigas) ir vietiniai valstijų rinkimai lapkritį. Respublikonams tiesiog reikia didinti populiarumą, nes kai kuriose atsilaisvinusiose apygardose demokratai turi geresnius šansus. O E.Masko ar Tucker Carlsono paramos praradimas, Jeffrey Epsteino sąrašų skelbimo atsisakymas smarkiai populiarumą tarp rinkėjų sumažino.

Be to, jau prasideda kampanija ir pagrindinių 2026 m. lapkričio mėn.3 d. federalinių rinkimų, kai bus renkami visi 435 Atstovų rūmų nariai ir 35 senatoriai. Nuo to priklausys ir respublikonų, ir D.Trampo politinė ateitis ir antrosios pusės kadencijos sprendimų galimybės iki prezidento rinkimų. Panašu, kad šis JAV „susitarimas" su ES yra tik D.Trampo rinkiminės kampanijos dalis, neturinti jokio realaus ekonominio turinio.

Tai tik politinė deklaracija D.Trampo rinkimų interesams. Ji neturi realiai įgyvendinamo ekonominio turinio, tačiau gali būti panaudota ES valstybėms spausti, siekiant JAV politinių tikslų. Ir taip pat aišku, kad šis susitarimas nebuvo nei kaip nors rimtai rengiamas specialistų, nei diskutuojamas. Jis, matyt, spontaniškai kilo D.Trampo galvoje ir skaičiai paimti iš lubų. Beje, kartais susidaro įspūdis, kad D.Trampas ir pats nelabai žino, ką pasakys po valandos ar poryt.

Nieko keisto, toks yra D.Trampo politikos stilius, kai vieną dieną pasako viena, kitą dieną - kita. Ir šiaip jis narcizas kaip reta. O kai kas nors rimtai ir viešai jam prikiš tą, ką čia aptarėme, tai Donaldas Didysis tik nusikvatos ir pasakys kažką panašaus į tai, kad ta Uršulė yra sukta boba ir prižadėjo, ko negali įvykdyti. Ir Amerikos rinkėjams tai, be jokios abejonės, patiks.

Ultimatumas Rusijai ir 100 proc. tarifai  

Pirma, kas krenta į akis - ultimatumas skirtas Rusijai, bet jai jokių didžiulių muitų ir sankcijų nenumatoma, tarifai ir toliau liks nuliniai... O visos sankcijos bus(?) skirtos toms šalims, kurios perka rusišką naftą. Visų pirma turėkime omenyje, kad rusiška nafta yra kitokia ne tik pagal kilmę, bet ir pagal sudėtį. Tai daugiausia URALS rūšies nafta, turinti daug sieros, vidutiniškai sunki pagal tankį.

Tokiai naftai perdirbti gamyklos pritaikytos perdirbimo gamyklos netinka BRENT ar amerikietiškai WTI lengvosioms naftoms. Geriausias pavyzdys - Europa, kur Vakarų šalys dirbo su BRENT naftą, o buvusiose Varšuvos pakto valstybėse buvo pristatyta gamyklų būtent URALS tipo naftai.

Perėjimas prie kitos naftos rūšies reikalauja didžiulių lėšų, naujų technologinių įrenginių ir trunka metų metais. Vienos gamyklos pilnas rekonstravimas kainuoja iki 1,5 - 2 milijardų. ORLEAN dabar valdoma Mažeikių gamykla atliko tik dalinę rekonstrukciją, kad pereitų nuo rusiškos prie mišrių sunkiosios naftos rūšių, ir tai kainavo 640 milijonų.

2025 m. apie 35 % visos Indijos žaliavos importo sudarė Rusijos nafta, didžioji dalis - URALS rūšis. Reliance (Jamnagar) ir Nayara (Vadinar) - privatūs didieji Indijos naftos perdirbėjai, jiems Urals nafta sudaro reikšmingą proporciją. Reliance yra vienas didžiausių URALS pirkėjų pasaulyje - iki 50 % savo įsigijimų.

Indija techniškai sugebėtų pereiti prie kitos žaliavos - jau yra struktūrų ir atsargų - tačiau dėl didelės dabartinės rusiškos naftos dalies tai reikalautų laiko perorientuoti srautus, o tokia pertrauka gali sukelti laikiną gamybos pajėgumų griūtį. Valstybinės įmonės (IOC, BPCL, HPCL, MRPL), matyt, vyriausybės nurodymu siekiant palankios informacijos D.Trampui, „laikinai sustabdė naujus rusiškos naftos užsakymus". Tai iš esmės nieko nereiškia, nes naftos užsakymai išankstiniai ir ilgalaikiai, pagal juos dar ilgai bus tiekiama rusiškas nafta.

2025 m. apie 47 % visos Rusijos žaliavos eksporto nukeliavo į Kiniją, kuri per metus perka 1,6 mln barelių per dieną rusiškos naftos, kas sudaro apie 15% visų šalies poreikių. Rusiškai URALS naftai labai jautrūs mažesnieji, nepriklausomi kinų gamintojai, kuriems reikia pigios su sieros naftos, kad išliktų konkurencingi mažos maržos sąlygomis.

Tiekimo nutraukimas sukeltų spaudimą Indijai ir Kinijai, bet abi šalys turi tam tikrą perdirbimo lankstumą ir alternatyvių tiekėjų galimybių. Jei Indija ir Kinija visiškai pakeistų rusišką URALS naftą į vidutiniškai 15 USD brangesnę alternatyvią, pvz., iš Irako, Saudo Arabijos ar Kuveito gręžinių gaunamą panašios sudėties žaliavą, jų papildomos išlaidos kiekvienai šaliai būtų apie 9 milijardus USD.

Valstybės tą atlaikytų, bet dalis gamintojų nukentėtų smarkiai. Todėl Ir Indija, ir Kinija jau atsakė, kad rusiškos naftos neatsisakys.

Atsakomieji veiksmai

Šios ir kitos BRICS valstybės pajuto, kad nepaklusti JAV, kuri jau nebėra pasaulio hegemonė, visiškai įmanoma, jei nesiduos ištąsomos į kovą po vieną prieš Ameriką. Nes visi supranta, kad toks tarifų padidinimas rusišką naftą perkančioms šalims sukeltų pasaulinę naftos kainų krizę ir prekybos karus, kuriuose didelius praradimus patirtų pačios JAV, o D.Trampas tiesiog negali to sau leisti.

Ir Kinija turi galingą atsakomąjį ginklą, apie ką jau viešai pareiškė kinų valstybės lyderis - retuosius žemės elementus(REE). Kinija 2024 m. gamino apie 70 % pasaulinio REE kiekio, bet turėjo 90-95 % pasaulinio perdirbimo pajėgumų (separacijos ir metalinimo). Kinija valdo beveik visą magnetų gamybos grandinę, net jei medžiagos išgaunamos kitur.

Be šių elementų neįmanoma jokia pažanga ir gamyba moderniausiose, slaptose technologijose, kosmoso ir karinės technikos pramonėje, branduolinėje energetikoje, medicinoje, lazerių gamyboje ir t.t. JAV 2024 m. apie 70 % REE importo gavo tiesiogiai iš Kinijos ir yra beveik visiškai nuo to priklausoma.

Yra 17 itin svarbių REE, būtinų JAV, kur Kinija turi virš 90-95 proc. gavybos, o amerikiečiai savo turi nulį. Ir 5 elementai, nuo kurių Amerika kritiškai priklausoma, nes iš niekur kitur, išskyrus Kiniją, jų neįmanoma gauti jokio, net paties mažiausio kiekio.

D.Trampas turėtų atsiminti ir jau kartą su Kinija kariautą tarifų karą pirmosios kadencijos metais. 2018 m. balandį JAV pradėjo plataus masto prekybos tarifų kampaniją prieš Kiniją dėl „nesąžiningos prekybos praktikos". Ir būtent dėl REE atsitraukė, nes JAV karinė pramonė davė pavojaus signalą.

Galutinai Kinija net neįvedė eksporto draudimo, tik griežtesnius leidimų išdavimo kriterijus ir apsunkino kai kurių REE tiekimą. 2019 m. liepos mėn. Kinija taip pat ribotai apmokestino kai kuriuos magnetus, bet ne tiesiogiai uždraudė jų eksportą į JAV. Ir to pakako. Kinijai ir dabar nereikia realiai uždrausti eksportuoti, kad sukeltų krizę - pakanka signalų ir biurokratinių trukdžių.

Kas bus?

Tai įdomiausias šios savaitės pasaulinės politikos apžvalgininkų lūkestis - kas gi atsitiks? Ar D.Trampas apsijuoks prieš pasaulį? Nes pateikęs ultimatumą ir nesulaukęs paklusnumo visada yra pralaimėtojas. Pakanka pažvelgti vien į D.Trampo internetines „kovas" su D.Medvedevu ir branduolinių povandeninių laivų „perdislokavimą arčiau Rusijos".

Branduolinių povandeninių laivų buvimo vieta yra karinė paslaptis ir niekas niekada nežino, kur jie yra. Ir tai neturi absoliučiai jokios praktinės karinės reikšmės, nes jie gali pasiųsti branduolines raketas į bet kurį Rusijos tašką iš bet kurios pasaulinio vandenyno vietos. Jų dislokacija visiškai nesvarbi, svarbus jos slaptumas.

Penktadienį baigiasi D.Trampo duotas terminas, „ultimatumo" gavėjai jį vykdyti jau atsisakė. Ar tai buvo tik eilinis Amerikos prezidento viešųjų ryšių ir feisbukinės „politikos" triukas savo rinkėjams? Ar yra gelminių susitarimų tarp didžiųjų valstybių ir jie bus paviešinti, terminui pasibaigus? Ar gal kas nors atsitiks Ukrainoje, Rusijoje ar su V.Zelenskiu?

Savaitgalį sužinosime.