Algimantas RUSTEIKA: Kas toliau?

Karinis aspektas

Pagrindinis taikinys - Fordow sodrinimo kompleksas. 90 metrų po žeme. Viena giluminė bomba pasiekti negali, kelios tokios, metamos į tą pačią vietą "rausimosi" principu - gali. Ar pasiekė - konkrečių duomenų apie žalą paskelbta dar nėra, tik karinė bravūra prie mikrofonų.

Bet didelė tikimybė, kad taip. O jei ne - Rubikonas jau peržengtas ir atakos bus kartojamos, kol bus reikiami rezultatai. Priešingu atveju būtų dar vienas JAV fiasko, ko nei karinė, nei politinė šalies vadovybė, nei net šio smūgio aršūs kritikai sau negali leisti.

Branduolinė Irano programa

Vykdoma jau 50 metų. Technologijas branduolinei energetikai perdavė JAV dar H.Kisindžerio laikais ir visaip rėmė. Po ajatolų revoliucijos ir karo su S.Huseino Iraku Iranas ėmėsi sodrinimo ir rengimosi turėti branduolinį ginklą. Fordow komplekse, pradėtame statyti 2000 metais, beveik 3000 centrifūgų sukasi daugiau kaip 15 metų.

Klausimas, ar Iranas, kaip dabar pats teigia, sugebėjo ir spėjo, ir ar visą įrangą (kas iš principo neįmanoma) prieš ataką iš komplekso pašalinti, ar tai tik viešųjų ryšių metodas savo žmonių dvasiai palaikyti. Bet kokiu atveju, net jei hipotetiškai visą įrangą pavyktų išgelbėti, ją reikės kur nors vėl sumontuoti ir paleisti veikti, kas dabar absoliučiai neįmanoma.

O ir ilgalaikėje perspektyvoje vargu, nes jei pavyko sunaikinti beveik 100 metrų po žeme įrengtą kompleksą, statytą10 metų, tai kokiame gylyje ir kiek dešimtmečių reikės kitam, dar atsparesniam kompleksui?

Politinis aspektas

Svarbiausia priežastis - Irano reali galimybė tapti branduolinį ginklą turinčia valstybe. Tuo nesinteresuotos nei viena iš didžiųjų geopolitinių galių, nes didelės jėgos konkurentų niekam nereikia ir tas strateginis, esminis interesas aukštesnis už bet kokias Irano teikiamas taktines politines naudas.

Todėl nei viena iš didžiųjų į karą tiesiogiai nesikiš, juolab ir galimybių jokių tam nėra, o politinė retorika, pasmerkimai ir kiti publikai skirti triukai geopolitikoje nieko neverti ir niekam neįdomūs. Nedidelė šešėlinė pagalba iš Kinijos ir Rusijos įmanoma, tačiau rimtos karinės nebus niekada.

Čia tarp jų interesų net prieštaravimas - Rusija suinteresuota kokia nors didesne ir ilgesne eskalacija, ypač Irano galimu Ormuzo sąsiaurio uždarymu, kas sukeltų naftos kainas iki debesų, o Kinija, gyvuojanti iš pigios Rusijos ir Irano naftos - priešingai. Ką bekalbėti apie Indiją ir visus Globaliuosius Pietus.

Kritus Sirijai ir faktiškai nukenksminus Hezbollah, Iranas liko vieniša šiitiška sala daugiau ar mažiau priešiškų sunitiškų valstybių apsupty. Nei viena iš jų taip pat nesikiš į karinius reikalus, nors musulmonų pasaulio emocinis atsakas, aišku, bus aršus.

Tačiau jų lyderiai adekvatūs ir aiškiai skiria tai, kas realu ir kas atitinka jų interesus. Didelio ir galingo Irano kaip konkurento jiems taip pat nereikia.

Baigtis

Irano branduolinio ginklo kūrimo programa sustabdyta dešimtmečiams. Šalis per daug didelė sausumos karui, o Izraelio viltys dėl šalyje prasidėsiančių išcentrinių procesų ir valstybės suirimo dėl vidaus tarpusavio kovų yra tik pasvajojimai .Nes amžinų priešų - žydų valstybės ir amerikiečių - puolimas sutelks musulmonišką visuomenę, kaip ir bet koks išorės pavojus.

Nors Mossad bandymai tą inspiruoti tikėtini ir ar jie egzistuoja, ar tai buvo tik Netanjahu pakalbėjimai Irano "nelojaliems piliečiams", greit pamatysime. Ypač jei bus pašalintas Irano vadovas, kuo beveik neabejoju.

Todėl karo toliau tęsti objektyvių interesų nebelieka, visi galimi šalių laimėjimai ir pralaimėjimai jau pasiekti. Baigsis derybomis, dabar kurį laiką bus pakariaujama tik dėl būsimos sutarties sąlygų, panašiai, kaip Ukrainoje. Ir artimiausi įvykiai priklausys nuo Irano veiksmų ir atsako. Ajatola Ali Khamenei turi tris pasirenkamus scenarijus.

1. Nieko prieš JAV nesiimti ir jų bazių neatakuoti, nors tas viešai ir deklaruota, ir grasinta. Pats neįtikinamiausias variantas, tačiau pats geriausias Irano valstybei, nes tada greičiausiai būtų pereita prie derybų. Ali Khamenei, jau devintą dešimtį su kaupu įpusėjusiam, ligotam dvasiniam lyderiui dabar lemiamas pasirinkimas. Ar baigti gyvenimą kankiniu už tikėjimą, kurį kaip tokį atsimins ateities kartos? Ar susitaikyti, nesilaikyti duoto žodžio ir būti apšauktam ir pačiam jaustis bailiu ir išdaviku? Šiuo pasirinkimu net neabejoju - jo nebus.

2. Pulti JAV pajėgas visa dar turima karine galia, siekiant maksimalios žalos, uždaryti Ormuzo sąsiaurį, sukelti naftos kainų pasaulinę krizę, susipykti su visu pasauliu ir susilaukti fizinio likvidavimo, apie ką D.Trampas viešai ir nedviprasmiškai yra užsiminęs? Ir galimos šalies dezintegracijos po jo mirties perduodant valdžią įpėdiniui, kam Mossad ir JAV specialiosios tarnybos neabejotinai turi planų ir bandys juos realizuoti.

3. Suduoti ribotą smūgį JAV bazėms, kartu diplomatiniais kanalais Vašingtoną įspėjant ir neviešai duodant ženklus, jog tai tik laikinas politinis žaidimas, tuo pačiu perduodant ir pageidavimą derėtis. Su Izraeliu keistis smūgiais toliau priklausomai juo to, kiek Izraelis toliau atakuos. Taip "išsaugant veidą", gyvybę ir galimybes savo šaliai.

Visus tuos emocinius vertinimus, kas kaltas, kas blogesnis iš visų kaltųjų, palieku nuošalėje, nes geopolitikoje jie nieko absoliučiai nereiškia ir yra tik propagandos ir ideologijos rūpestis.

Viską lems realios galimybės ir interesai - ir valstybių, ir asmeniškai sprendimų priėmėjų. Koks variantas bus pasirinktas ir kuria kryptimi vystysis įvykiai pasaulio šachmatų lentoje - pamatysim, esminiai ėjimai jau padaryti.
Mano manymu realiausias trečiasis scenarijus. Ir trečiojo pasaulinio dėl Irano tikrai nebus. Mums, kurie nieko nereiškiame, pakaks prisipilti talpas dar kol kas pigesnio benzino.