1 nuotr.Kur atėjome
Kas vakarą ekranuose tamposi sotūs menkystos ir praeities pamėklės, kurios sprendžia mūsų likimus ir moko "šiuolaikiškumo". Kasdien, pritariamai lojant elito grupuočių užvaldytai žiniaKLAIDAI, priimami verslui, šalies ūkiui, sveikam protui, pamatinėms tradicijoms, tautai ir valstybei pražūtingi sprendimai.
Valstybės praradimas, tampant butaforine Europos pakraščio savivaldybe, geopolitinei krizei įsibėgėjant priėjo negrįžtamumo tašką. Visuomenės stuburas perlaužtas, šviesuomenės likučiai išstumti į paraštes, suskaldyti, papirkti lengvais tarptautinių projektėlių pinigais ar paversti patyčių objektu.
Politinio gyvenimo ir politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali veikla niekuo iš esmės nesiskiria. Tai tik iš biudžeto už mūsų pinigus išlaikomos "UAB Lietuva" pseudoelito frakcijos, įgyvendinančios grupinius ir atskirų grupuočių lyderių asmeninės karjeros ir jų šeimynų interesus.
Rinkiminių pažadų brošiūrėlių praktiškai niekas, net patys "partijų" nariai neskaito, o realūs politiniai veiksmai neatitinka jokios partinės ideologijos, kurios taip pat nėra - tik pavadinimai. Šie valstybės turto prichvatizacijos ir pseudoelitų tarpusavio kovų procese susikūrę dariniai paeiliui dalinasi vietas Lietuva dar vadinamos teritorijos administracijos kabinetuose.
"Partijos" neturi visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu. Vienintelis jų tikslas einant į valdžią yra ateiti į valdžią, o ją gavus - išlaikyti. Viskas padaryta tam, kad niekas nesikeistų.
Mitingai, protestai, gatvės politika gali žmones pakelti iš miego, suvienyti, pristabdyti valdžios planus, bet sprendimų be politinių įrankių priimti negali ir valstybės nepakeis. Niekas valdžioje jokių reikalavimų, išreiškiančių daugumos piliečių ir valstybės interesą, net nesirengia vykdyti. Ir kodėl turėtų?
Nes niekas dėl tokios veiklos jiems negresia. Politinės, verslo ir finansinių interesų grupuotės, sukūrusios valstybinį "partijų" finansavimą ir užgrobę įtaką žiniaKLAIDAI, sukūrė uždarą sistemą, kurios tikslas - bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Partokratija - šios supuvusios sistemos pagrindas.
Partokratija - politikos imitacija
1. Mūsų pinigai - partijoms
Norint imituoti demokratinius procesus, reikia būti nepriklausomu nuo visuomenės. Ir tam Seimas sukūrė partijų finansavimo mechanizmą, t.y. partijos pačios sau priėmė įstatymą. Jei „didžiosioms tradicinėms" reikėtų realiai išsilaikyti ne iš mūsų sunešto biudžeto, o iš savo narių mokesčio ir visuomenės paramos, tie tūkstančiai „narių" kaip mat išsilakstytų į visas puses.
Paimkim 2024 m. ataskaitas - didžiausias, buvusias ir esančias valdžioje elito grupuotes. Ir atsivers visas geras vaizdelis.
1. Konservatoriai. 11 765 nariai. Gauta nario mokesčio 69 280 EUR, t.y. 5,89 EUR per metus arba 49 centai per mėnesį išeina vienam nariui. Užtat valdžia 2024 m. iš mūsų visų pinigų skyrė ponams 1 555 673 EUR, t.y. 22,5 karto daugiau. Kam stengtis, nes mokestį mokėjo tik 27 proc. narių, kiti tik "popieriniai". Valstybė vis tiek duos. Ir 2025 m. jau pridėjo dar 1 224 422 EUR.
2. Socdemai. 14306 nariai. Gauta daugiausiai nario mokesčio - 326 082 EUR, t.y. iš vieno nario būtų vidutiniškai 22,79 EUR per metus arba 1,9 EUR = net po pigaus alaus bambalį per mėnesį! Valstybė 2024 m. davė 831 433 EUR arba 2,5 karto daugiau. Šiemet valstybė atseikėjo dar 1 325 422 EUR. Juk nusipelnė.
3. Valstiečiai. 3725 nariai. Gauta nario mokesčio 10 669 EUR. Vienam nariui tenka 2,86 EUR per metus arba 24 ct per mėnesį - didesnių "skupailų" UAB Lietuva nėra. Užtat iš valstybės 2024 m. gavo 960 151 EUR arba 90 kartų daugiau. Šiemet valdžia pridėjo dar 517 790 EUR.
4. "Vardan Lietuvos". 3701 narys. Nario mokesčio surinko 14 611 EUR, t.y. 3,94 EUR per metus arba 33 ct per mėnesį vienam nariui. Pagal šykštumą - antroji vieta. Valdžia 2024 m. davė 390 644 EUR, arba beveik 27 kartus daugiau. Šiemet dar daugiau drėbtelėjo - 483 100 EUR.
5. 5. Liberalai. 6599 nariai, nario mokesčio 64 414 EUR. Vienam nariui per metus tenka 9,76 EUR, 81 ct per mėnesį. Trečia vieta pagal šykštumą. Valdžia 2024 m. skyrė 471 228 EUR arba 7,3 karto daugiau. 2025 m. pamėtėjo dar 474 064 EUR.
6. "Nemuno aušra". 2577 nariai. Surinkta nario mokesčio 132 280 EUR, vienam nariui išeina 51,33 EUR per metus arba 4,27 EUR per mėnesį. Čia įdomybė, nes nario mokestį sumokėjo tik 2,41 proc. narių, iš viso 62 žmonės. Kiti tik "popieriniai", dėl skaičiaus, kad įsisteigtų. Vieno mokėjusio nario vidurkis 2133 EUR - turčių partija pagal UAB Lietuva gaunasi! Na, bet po rinkimų, šiemet valstybė mostelėjo 483 734 EUR ir viskas stojo į savo vietas. Investicija atsipirko.
2. Užsienio pinigai, mirusios sielos ir "nepriklausoma" VRK
Partijos (piliečių steigiamiems politiniams komitetams to neleista) gali steigti analitinius centrus, kurie gali būti finansuojami iš užsienio, kas plačiai atveria duris užsienio valstybių įtakai. Kol kas ne rinkiminiai metai, bet prieš rinkimus ten plūstelės dideli pinigai.
Nors jau dabar Laisvės partijos analitinis centras VšĮ Liberalios demokratijos institutas gauna pinigų iš Europos liberalų forumo, kurį finansuoja Europos Parlamentas ir rėmėjai, atstovaujantys pramonės lobistams. O Liberalų sąjūdžio analitinis centras VŠĮ Institutas "LIBERALIS" - iš vokiečių Friedricho Naumanno Laisvės fondo, finansuojamo Vokietijos federalinės švietimo ir tyrimų ministerijos.
Taigi mus dulkina už mūsų pačių pinigus, primokant užsieniui. Ir didelė dauguma pseudopolitinių UAB Lietuva darinių iš viso de facto neegzistuoja. Nes nemokantis net simbolinio partijos nario mokesčio pilietis realybėje nėra joks partijos narys. Tai tik kadaise dėl skaičiaus įrašytas į sąrašus giminaitis, bendradarbis ar draugelis, kuris tos savo "narystės" net nebeprisimena.
Yra partijų, kurių nario mokesčius moka 1, 3, 4, 14, 20, 39, 62, 66, 75 žmonės... Partijų, kuriose realiai veikia iki 10 žmonių, kurių "suvažiavimai" vyksta kavinėje prie staliuko, kiti "tūkstančiai" tik sąraše. Įstatymas reikalauja, kad partijoje būtų ne mažiau 2000 narių. Tiek partijos narių, mokančių nario mokesčius, turi tik konservatoriai ir socdemai. Kitos pagal šį principą jau seniai turėjo būti likviduotos.
Tokią padėtį dar labiau "užbetonuoja" Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymo tvarka. Joje pusę narių sudaro partijų, laimėjusių vietas pagal sąrašus Seime, atstovai. Kartu su Teisingumo ministerijos, sudarytos Seimo valdančiųjų, paskirtais nariais, jie visada sudaro daugumą VRK. Tokių narių šiuo metu VRK 8 iš 13. Tokiu būdu visi ginčytini rinkimų klausimai VRK visada išsprendžiami partijų naudai.
Kaip turėtų būti
Esama politinių partijų finansavimo sistema iš principo ir esmingai pažeidžia konkurencijos principus, ji yra valdančiųjų sukurta savo privilegijuotai padėčiai išsaugoti. Proporcinis lėšų skirstymas pagal gautus rinkimuose balsus įtvirtina „nugalėtojų pranašumą". Jie gauna daugiau valstybės pinigų, gali dar geriau finansuoti savo veiklą ir toliau dominuoti.
Kitos partijos beveik neturi šansų bent kiek varžytis ir tampa „užrakintos" politiniame lauke. Taip naudojamos biudžeto lėšos finansuoja ne rinkimų konkurenciją, o partinio aparato išlaikymą. Todėl partijos, kurias kaip ir bet kokias savanoriškas organizacijas, turėtų išlaikyti jų nariai ir veikla, faktiškai jau tapo biudžetinėmis institucijomis. Panašios į poliklinikas, kurias finansuoja valstybė, o pacientai tik truputį primoka tai įstaigai.
1. Narių skaičius. 1990 metais partijai įsteigti pakako 400 piliečių. Dabar Lietuvoje žmonių milijonu mažiau, o partijos steigimui reikia 5 kartus daugiau narių - 2000. Šis barjeras buvo specialiai sukurtas tam, kad naujos visuomenės jėgos kuo sunkiau ateitų į politiką, o nebeturintys šio skaičiaus partijos likviduojamos. Tuo pat metu egzistuoja daug faktiškai jau seniai numirusių partijų, kurios tėra keleto jas sukūrusių draugų būreliai, išskaidantys balsus, kas valdantiesiems visada naudinga.
Būtina sumažinti būtiną partijos narių skaičių iki 400, kas užtikrintų galimybę naujiems veidams politikoje. Ir nustatyti, kad partijos nariais nustatant narių skaičiaus kvotą būtų laikomi tik nario mokesčius mokantys asmenys - taip būtų pašalinti iš politikos lauko partiniai numirėliai. Veikiančiai, gyvai partijai turėti 400 mokančių mokesčius narių tikrai nebūtų sunku. Tą kontroliuoti - taip pat, nes mokesčiai mokami ne grynaisiais ir skaičiai tiksliai valstybės institucijoms žinomi.
2. VRK. Turi būti suformuojama arba iš visų rinkimuose dalyvaujančių, ne tik didžiųjų partijų atstovų, arba joje partijų deleguotų žmonių ir partijų narių neturi likti iš viso. Tik nepriklausomi teisininkai, jokių "suspendavusių savo veiklą partijoje".
3. Partijų išlaidos. Jas sudaro kasdieninė veikla ir rinkiminės išlaidos. Nei visuomenei, nei valstybei neturi rūpėti partijos veikla, kiek biurų, automobilių, kompiuterių ar samdomų darbuotojų ji turi, kiek švenčių sau prie ežerų organizuoja - tai turi finansuoti pati partija. Vieši pinigai gali remti politinę konkurenciją, bet ne partijų nuolatinę veiklą. Taip yra daugelyje šalių.
Jungtinė Karalystė - nuolatinio partijų finansavimo nėra. Valstybė finansuoja tik parlamento frakcijų techninę veiklą (Short Money), bet ne pačias partijas. Rinkimų finansavimas - netiesioginis, daugiausia griežtos išlaidų lubos ir lygi TV/metinių debatų prieiga. JAV - nuolatinis partijų biudžetinis finansavimas neskiriamas. Yra tik kampanijų finansavimo mechanizmai (matching funds), bet jų niekas nenaudoja.
Kanadoje iki 2015 m. buvo partijų veiklos finansavimas, bet sistema panaikinta kaip nedemokratiška, nes labiau finansavo dideles partijas, „cementavo" politinę sistemą. Dabar - daugiausia rinkimų dalinis finansavimas, tačiau ne kasdienė partinė veikla. Australija - nuolatinė veikla nefinansuojama. Kompensuojamos tik rinkimų kampanijos išlaidos. Naujoje Zelandijoje taip pat jokio nuolatinio partijų finansavimo. Valstybė suteikia lygias galimybes rinkimų reklamai per valstybės skirtą reklamos biudžeto fondą.
Tai logiška ir teisinga. Valstybė turi realiai, o ne popieriuje užtikrinti visų politinių jėgų lygias galimybes rinkimuose. Kasdienės išlaidos - partijos reikalas. Rinkimams - valstybės pagalba, kad būtų lygios starto pozicijos.
Tam reikia panaikinti partijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Jų veikla gali būti finansuojama tik iš savo narių mokesčio, gyventojų laisvanoriškai skiriamos pajamų mokesčio dalies ir aukų bei iš partinės veiklos gaunamų pajamų. Nedidelės aukos partijoms (pvz., iki 100-200 € per metus) galėtų būti dalinai kompensuojamos per pajamų mokesčio lengvatą. Taip būtų skatinama mažų, plataus rato rėmėjų sistema, o ne keli dideli sponsoriai.
Partijų finansavimui iki šiol skirtos biudžeto lėšos turi būti naudojamos rinkimų lygiateisiškumui užtikrinti. Ir skiriamos kiekvienam politinės kampanijos dalyviui po lygiai rinkiminei kampanijai finansuoti. Kitas lėšas naudojantieji šalinami iš rinkimų.
Vienodas „starto paketas" visoms partijoms: kiekviena registruota politinė jėga gauna vienodą reklamos kvotą, vienodą diskusijų laiką, vienodą kampanijos biudžeto fondą. Griežtos rinkimų išlaidų lubos, kad negalėtų laimėti „kas daugiau išleis".
Pabaiga
Jei didžiosios "sisteminės" partijos, kurios save pavertė pašalpinėmis iš mūsų pinigų, tikrai turi tuos mistinius "tūkstančius narių", kaip įsikarščiavę tvirtina jų vadukai, tai visiškai nereikėtų partijų finansuoti iš biudžeto, kada tam, kuris turi daug, pridedama dar, o kuris turi mažai - nieko, kas neleidžia kalbėti apie jokią tikrą politinę konkurenciją.
Kiekvienas gyvas, nepopierinis partijos žmogus galėtų nesunkiai sumokėti per mėnesį bent po 5 € nario mokesčio. Tada pagal pernai deklaruotų narių skaičių socdemai per metus turėtų 850 tūkstančių, konservatoriai 705 tūkstančius. Nesitaškant "sąskrydžiams" ar savo renginukų filmavimui, partijų veiklai pilnai užtektų vien narių mokesčio.
O kartu su gaunamais iš gyventojų pajamų mokesčio 0,6 proc. ir žmonių aukomis dar ir liktų, nes turėtų tiek pat , kiek ir dabar su visais biudžetiniais milijonais. Galėtų pasirodyti didvyriais ir mažiau verkšlenti, kaip tankams ar mokytojams biudžete trūksta.
O ne veiklai, bet pagal tikslinę paskirtį - rinkimams - valstybė turėtų skirti iš tokiu būdu sutaupytų lėšų visiems politinės kampanijos dalyviams vienodą sumą ir kontroliuoti, kad daugiau nei euro nebūtų rinkimams išleidžiama. Tada per rinkimus varžytųsi ne pinigai, o idėjos.
