Algimantas RUSTEIKA: Psichikos sutrikimas. Kultūriniai konservatnikai

Daugialyčiai, laikosi gausiomis kolonijomis, dauginasi pumpuravimu. Gausiai tręšiant mėšlu, suformuoja į koralus panašias, tik gličias ir juodas polipų kolonijas. Minta eurais ir bukumu.

Būdinga neapykanta bet kokiems kitokiems, nors patys reikalauja kitokius gerbti. Esminis bruožas, skiriantis nuo kitų kenkėjų - įsivaizdavimas, kad gelbsti valstybę, nors jų veikimas ir veiksmų pasekmės valstybę žlugdo.

Visur mato vien priešus, jų baisiai neapkenčia ir nori bet kaip, net fiziškai sunaikinti. Nieko nemyli, savus gina. Konkurentus niekina ir laiko priešais. Ilgainiui išsiugdo primityvius, bet suktai gudrius lyderius, kuriuos garbina ir jiems visaip pataikauja.

Tipinė šio duobagyvio asmenybė - paranoidinė. Pagrindiniai bruožai: nuolatinis įtarumas, nepasitikėjimas kitais. Užvaldo įsitikinimas, kad aplinkiniai vien kenkia, sąmokslauja prieš juos asmeniškai ar - kas dar baisiau - prieš visą jų populiaciją.

Sunkiai toleruoja kritiką, linkę ją laikyti puolimu. Dažniausiai formuoja „mes prieš juos" pasaulėžiūrą. Visuotinai paplitęs kaip elgsenos norma emocinis šaltumas, menkas empatijos pojūtis, pereinantis į šaltą neapykantą „kitokiems".

Gimtoje kūdroje europidiniai duobagyviai paprastai spontaniškai formuoja grupes, kuriose sutvirtina savo įsitikinimus (kolektyvinis paranojinis mąstymas). Jose jaučiasi solidarūs, saugūs, reikšmingi ir visiems baisiai svarbūs.

Vienas kitą liaupsina ir įsivaizduoja "kuriantys kultūrą". Dauguma individų yra nykios vidutinybės ir geba "kurti" tik pretenzingą, pseudointelektualų kičą už valdiškus pinigus. Pagrindinis, tipinis turinys - aš ir niekas.

Leidžia toksiškas išskyras, kurios užkrečia vietines rūšis. Tapusiems KONSERVATNIKAIS palaipsniui vystosi vis gilesnis narcisistinis asmenybės sutrikimas. Pagrindiniai bruožai: įsitikinimas savo išskirtinumu, misija „perauklėti visuomenę".

Duobagyviai iš prigimties nepakantūs kritikai, linkę žeminti konkurentus. Būdingas instrumentalinis požiūris į kitus („savieji" geri tik tol, kol naudingi).

Empatijos trūkumas papildomas pasitenkinimu valdžia ir dominavimu. Kai toks gyvūnas patenka į politinę aplinką, narcisizmas dažnai susipina su paranoidiniais elementais - susiformuoja uždaras lojalistinis „mes VS jie" ratas.

Ilgainiui išsivysto grupinė psichopatologija - politinis fanatizmas. Tai jau ne individualus sutrikimas, bet socialinis-psichologinis duobagyvių pasaulio reiškinys. Uždara grupė - KONSERVATNIKŲ GAUJA - palaipsniui praranda kritinį mąstymą, kas veda tolesnę protinių procesų degeneraciją. .

Formuojasi bendras „kolektyvinis paranojinis naratyvas" (visi priešai aplink!). Moralė tampa selektyvi - „mūsiškiams viskas leidžiama". Atsiranda oponentų dehumanizacija („jie ne žmonės, jie kenkėjai"). Tai visų totalitarinių režimų psichologinis pagrindas - skaitykit E.Fromo „Bėgimą nuo laisvės", H.Arendt "Totalitarizmo ištakas"...

Galima ir mišri ligos eiga, ir klinika. Kai kuriems KONSERVATNIKAMS gali būti būdingi itin stiprūs paranojiniai-narcisistiniai kompleksai, įsitikinimas savo misija („mes vieninteliai teisūs"), kartu su ūmiais persekiojimo kliedesių epizodais („visi prieš mus") bei emocine nejautra pasekmėms.

Tai ne visada klinikinis sutrikimas, bet asmenybės struktūros patologija, kuri gavus galios tampa itin destruktyvia. Palaipsniui susiformuoja agresyvi padermė: KONSERVATIUM FORMA AKTIVA. Asmens lygmuo - klinikinis, elgsena - psichozinė, pamatinis bruožas: įtarumas, nepasitikėjimas.

Paranoidinėje asmenybėje įsivyrauja manija, kad kiti sąmokslauja, nori pakenkti. „Priešai visur" retorika: žiniasklaida, opozicija, piliečių organizacijos laikomos priešais. Užvaldo "Mes prieš juos" mąstymas. Toks save izoliavęs žmogus manosi esąs „apsuptu priešiško pasaulio".

Grupinė duobagyvių gauja paprastai užsidaro burbule, kur pasaulis dalijamas į „mūsų stovyklą" ir „priešus". Būtina sąlyga - narcisizmas („mes ypatingi"). Įsitikinimas savo misija, teisuoliškumas, pranašumo jausmas.

Pamatinė konservatai ideologinė dogma: „tik mes žinome, kas teisinga", „tik mes gelbstime tautą / valstybę". Elementaraus žmogiškumo trūkumas - jie nebepajėgia atjausti kitų, ypač „ne savų".

Opozicija dehumanizuojama: priešininkai laikomi „kenkėjais", „parazitais", „išdavikais". Viešumoje elgsenos modelis - agresyvus gynybiškumas. Kritika suvokiama kaip puolimas, į kurį reaguojama pykčiu, kerštu.

Bet kokia kritika laikoma „užsienio įtaka", „puolimu prieš valstybę". Savųjų idealizavimas, svetimų demonizavimas. „Gerieji" (savieji) neklysta, „blogieji" (kitokie) kalti dėl visko ir bet ko. Taikoma propagandinė schema: neklystantis lyderis, „šventi kariai" prieš „išdavikus".

Ligai vystantis, formuojasi moralinė disociacija iki priešininkų fizinio naikinimo lozungų. Dvigubi standartai: sau - atleidžiama, kitam - ne. Patekus valdžion pateisinamos bet kokios priemonės: melas, represijos, korupcija „vardan tikslo".

Finalinėse ligos stadijose duobagyvis, tapęs KONSERVATNIKU, palaipsniui izoliuojasi nuo realybės. Individas negrįžtamai praranda gebėjimą priimti priešingus faktus ar kritiką.

Prasideda gausios išskyros: socialinio burbulo tipo grupinė informacinė izoliacija, alternatyvūs, iš piršto laužti faktai ir įvairiausi "pavojai". Gausiai ima vešėti sąmokslo prieš valstybę naratyvai.

Vidinė, fanatizmą cementuojanti propaganda nukreipiama į išorę kaip ginklas "kovose už valstybę". Ligos eiga neišvengiamai, kai paranojiniai ir narcisistiniai bruožai sutampa viename individe, suformuoja toksišką sau ir aplinkai asmenybę.

KONSERVATNIKŲ duobagyvių gaujoje išsikeroja politinio fanatizmo, kolektyvinės paranojos ar totalitarinio mąstymo forma. Diagnozė - aiški ir matoma plika akimi. Populiacijos plitimą galima tik sulėtinti izoliuojant grupes ir purškiant herbicidais, insekticidais.

Galima gaudyti tinkliukais, kaip vėžius, įdedant masalui mažus ruso gabalėlius, prieš tai pašeriant gaudymo vietose eurais. Laikinai padeda periodinis surinkimas suaktyvėjimo per pasididžiavimus metu ir utilizacija komposto duobėse. Gydymas tik simptominis, prognozė bloga.