1 nuotr.Kapai yra pasaulis. Viskas yra tu - šlapi paukščiai, pakilę nuo aplytų, purvinų baudžiavos laukų, slenkančių dabar už valytuvų brūžinamo stiklo, ir turgaus aikštė, kur vykdydavo bausmes. Ir Laisvės gatvė, kur laisvės niekada nebuvo - tik viltis ir tikėjimas.
Viskas čia tu. Amžinybėn lietus prie raudonosios bažnyčios, kur stumei žvyruota gatvele, ant moteriško dviračio mamos užaugintų bulvių maišus, atsiminsi mamą naktį prieš užmiegant - Algiukas man parvežė, iki pavasario turėsim. Ir suprasi, kad tamsa tavęs palauks.
Žmogus gimsta vienas. Svarbiausius dalykus išgyvena vienas ir išeina vienas. Vienatvė pati tikriausia, giliausia, intymiausia būsena. Vienišumas - pasaulio supratimo ir moralinio išbandymo pamoka, vyriškumo ir tvirtybės testas. Kai kam net išminties galimybė.
Vienatvėj nuo nieko nepasislėpsi ir nieko nepaslėpsi, esi akis į akį - savo paties įvykis. Kartu tai sunkiausi momentai, kai egzaminą išlaiko ne visi. Daugelis norėtų išvengti ir pabėgti, apsvaigti, užsimiršti.
Artimieji stengiasi palaikyti, vis ateina ir ateina - prie tavo vaiko lopšio, prie ligoninės geležinės lovos, prie apsnigto kapo po klevu. Jie būna kartu ir tai džiaugsmas, bet iš tikrųjų esi vienas visada, kada būni tikrai.
Vienatvėje išsipildo mūsų pašaukimai ir įvyksta nuopoliai, čia būnam didžiausi ir staiga nebebūnam. Drąsus supratęs, kad baimėje nereikia bijoti. Laimingas ir laisvas tas, kuris žino - nelaimėje galima būti laimingu ir nelaisvėje laisvu.
Įdomiausias kalba vienas, gražiausias vienas sau dainuoja, protingi galvoja, mylimiausi ašaroja vieni. Kuris tikras niekada nebijo vienatvės, nes joje tikrai yra. Amžinas, kuris išeidamas, prieš nušvintant tamsai stebi save, pasaulį ir džiaugiasi, jog patyrė ir pagaliau sužinojo paslaptį.
Visą gyvenimą bijojau vienišumo - tegu tik kas nors būna nors gretimam kambary, tegu nekalba ir nematai, bet būna. Grįžęs ir atrakinęs duris iškart pajunti, ar kas nors yra, ar tu vienas, nors dar neįėjai - namai tau pasako.
Dabar, senatvei ir vienatvei artėjant, žinau - visada esam ir būsim vieni. Ir nereikia bijoti vienatvės, kuri mus sukuria, išbando ir atveria. Mes esam vienatvė. Tik mokantieji būti vieni suranda ir supranta vienas kitą, yra tikri, gyvi ir nevieniši.
Laikas ir mums po truputį, pasitikrinkim, ar nieko nepamiršom, kad namai būtų šilti ir saugūs. Ten bus gera ir gražu. Ir vaikams gal patiks, kai pamatysim tamsoj mirgantį užmigusių brolių miestą.
Pabūsim kur buvom ir nieko nebėra, tik mes ir šis atvažiavimas. Sugrįžimas iš kur reikėjo išeiti, šlapi lapai po kojom, užrašai ant akmens. Ir žvakės daugel amžių po to, kai nužudėme savo Dievą. Atslenkant tamsai kartu pastovėsim.
Sugrėbsim lapus, nes taip reikia, nors lapai gražiau. Nuimsim viską, kas tikra ir gyva, nes tikro neturi būti. Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra ko neturi būti ir nebebus. Jau nebematom vienas kito, broliai.
Mes visi šventi, kurie kalbėjom tyloj, apsikabinę, sumigdę vaikus šiltose pirkiose po rudens darbų. Būsim tie, kurie atsimins tolimą dieną, kai buvom visais ir su visais. Ši vieta ir laikas yra amžini. Viena tauta, vienas kūnas ir kraujas.
