Algimantas RUSTEIKA: Tegul dirba savo naudai

Tai ne šiaip atsitiktinis kalbos liapsusas. Esminė frazė, netyčia atidengianti tikruosius mūsų valdžios slėpinius, tiesą, kuria vadovaujamasi. Kaip ir kito didžiojo bankininko pasakymas "moralė yra ne šio pasaulio kategorija". Tokia mūsų politikų praktikos filosofija.

Valstybės sprendimų kasdien negali priimti kiekvienas, tą visais laikais darė valdančioji klasė. Demokratijos bandymas yra tik leisti daugumai piliečių patvirtinti sprendimų priėmėjus, kad tie neišsigimtų. Tai iki galo niekam nėra pavykę, bet bent leidžia nubrėžti tam tikras ribas.

Valdovas duodavo feodalui žemės, teises ir privilegijas ne už dyką. Bajoras turėjo prievolę apginkluoti, aprengti savo būrį ir pareigą, esant reikalui, eiti į karą. Ir eidavo, ir žūdavo. Elitas buvo atsakingas už savo išskirtinę padėtį ir valstybę, tą padėtį jam suteikusią.

Valstybė stipri tiek, kiek atsakingas ją valdančių piliečių sluoksnis. Ir valstybę jau ne kartą praradom būtent išsigimus elitui, kuris "dirbo SAVO NAUDAI". Dėl savo susikurtų privilegijų, patyliukais nugvelbto turtelio, savo dvarelių ir biznelių, šokių su poniomis karininkų ramovėse pasirinkdavo bailumą ir išdavystę.

Ar kas nors tikrai tikite, kad šitie limuzinuose išdidžiai sėdintys bukalaurai, su aukštakulniais ir pėdkelnėmis žygiuojantys vyriokai ar paežeres užtūpusios savo vilomis biudžeto erkės ką nors gins ir apgins? Šitie melagiai, žiūrintys į kameras ir neraustantys, kada sako tai, kas jiems naudinga tuo momentu? Nejuokinkit.

Jie politiškai jau pakabinti virš tuštumos ir laikosi ant melagingos, savo "viešinimo užsakymais" bei iš užsienio finansuojamos žiniasklaidos propagandinių virvelių. Sukurta demokratinių procedūrų imitacija, nuo kurios bet kokie nukrypimai eliminuojami visa valstybės institucijų galia.

Valstybės santvarkos pagrindu faktiškai tapusi apsišaukėlių elito savivalda - kaip prieš trečiąjį padalijimą. Mums tik atrodo, kad tas padalijimas buvo vienkartinis įvykis. Tai buvo ilgo proceso rezultatas. Ir dabar vyksta labai panašūs procesai, valdančiajam sluoksniui galutinai atitolstant nuo žmonių.

Pasaulio lūžio epochoje, kurioje gyvename, įvykiai dideliu mastu priklausys ne nuo mūsų. Valdančiosios klasės prisitaikėliškumas, parsidavimus ir atotrūkis nuo visuomenės - vienas didžiausių valstybės suvereniteto silpnumo ženklų.

Tą akivaizdžiai mato geopolitinių sprendimų priėmėjai. Ir tai gali tapti lemiama priežastimi apsisprendžiant dėl Lietuvos ateities būsimoje pasaulio tvarkos sistemoje.

Nekaltinkime vien valdžios, tai pernelyg lengva, primityvu ir paprasta. Paklauskime savęs, ar dar turime tautą, kuri pagal Konstituciją kuria Valstybę ir kuriai priklauso Suverenitetas?

Ar tik pakriką masę žmonių, susirūpinusių savo gerove ir sudariusią su valdžia nerašytą "nepuolimo paktą"? Susitarimą, kad "mes jums leidžiame kiek tik norite vogti, jei jūs nesikišite į mūsų gyvenimą"?

Ir nepastebinčią, kad valdžia kuo toliau, tuo labiau į mūsų gyvenimus kišasi, kasdien priima naujas baudas, tvarkas, mokesčius? Kad priimti įstatymus ir patyliukais, ir viešai skatinti keistus, iškrypėliškus judėjimus, kuriems nepritaria dauguma piliečių, jau tapo norma?

Argi nematome, kaip kasdien siaurinamos mūsų konstitucinės teisės laisvai galvoti, kalbėti, rašyti, auklėti vaikus, turėti įsitikinimus, kritikuoti valdžią? Ir priimame tą nuolankiai, kaip neišvengiamybę?

Deja, dauguma pasitenkina tuščiais, gražiais, nieko nereiškiančiais ir nekeičiančiais ritualais, skirtais sąžinei nuraminti. Kada tikras gyvenimas paverstas šou, o šou - gyvenimu, prasideda pabaiga. Negyvuosius tuščius švarkus ir sijonus tribūnose matom kasmet. Kai kurie net apsirengia tautiniais.

Ir kaip gražiai visus juos atveža su švyturėliais kartu pagiedoti. Pasikelti prarastos garbės. Ir tą didų įvykį visiems ilgai rodo. Ir jie patys vakarais dėžėse gėrisi, kaip be garso krutino lūpas. Ar liktų kas iš tų giedančiųjų apie didvyrių žemę nepabėgę per upelį?

Ir jie, ir mes žinom atsakymą - tik ne tribūnose apsigyvenusieji, įpratę save parduoti. Ir vėl tie, kurie dirba savo naudai, gieda apie takus dorybės ir žmonių gėrybę. Ir vėl nešantys neapykantos tamsą gieda apie saulę Lietuvoj ir tiesą, kurią yra seniai pamiršę. Ir vėl apie vienybę, kurią kasdien laidoja.

V.Kudirka Lietuvą matė ir viską apie mus suprato be iliuzijų. Jo prieš mirtį parašytas tekstas yra unikalus ir jį tvirtinusieji himnu, be abejonės, tą irgi suprato. Mūsų Tautinėje giesmėje nėra nieko, kas jau yra. Tik ilgesingas žvilgsnis į praeitį ir noras, pageidavimas to, kas būtų - jeigu galėtų būti.

Geidžiamoji nuosaka - svajonė, prašymas. Malda, jeigu norite. Te semia... tegul eina... tegul dirba... tegul saulė... telydi žingsnius...tegul meilė... težydi vienybė... Ir mūsų himnas, ir ši šventė - apie neturėtos niekada Karalystės, apie tikros savo valstybės ilgesį.

Tai vilties šventė, už kurią neprivalom niekam būti dėkingi. Jei būsim kaip tie valdžios negyvėliai, kurie atlikę ritualą viską su palengvėjimu užmiršta ir gyvena tamsoje toliau - jokios ateities nebus.

Argi mums liko tik V.Kudirkos TEGUL? Ar dar tikite, kad tai įmanoma? Ar dar tikime patys savimi?