Arvydas JUOZAITIS: 1988 metų lūžis

- Aš atskrisiu iš Maskvos, ir ten susitiksime, - įsiminiau jos žodžius, įsikalusius man į atmintį. Ji įteikė ir Talino telefono numerį.

Asmeniniuose pokalbiuose Kazimiera kreipdavosi į mane „tu". Iš vyresniųjų tą patį darė Ozolas, Genzelis, Buračas, Landsbergis.

Telefono numeris buvo dar viena likimo dovana: šalia skaičių buvo parašyta „Mart Tarmak".

***

Apsilankymas tų metų Estijoje - tai apsilankymas laiko centrifugoje. Ji mane įsiurbė ir suteikė tiek jėgų, kad nė neįtariau, jog tiek jų turiu. Per kelias dienas (birželio 16-18 d.) supratau, kad manasis tautinis ir revoliucinis užtaisas pasikrovė iki aukščiausios padalos.

Pabudo ne jausmai, jų nereikėjo žadinti, pabudo valios racionalusis pradas. Nusiteikimas veikti valia-protu, palaikant aukštą jausmų temperatūrą. Ir veikti reikia nedelsiant, nes mes atsilikę nuo Estijos kone šviesmečiu. Energija, kurią parsivežiau namo, nušvietė ir kelią, ir būdą, kaip reikia judėti į priekį. Man buvo aišku: reikia sutelkti dėmesį į Sąjūdžio spaudą ir į mitingus. Nei vieno, nei kito Lietuvoje nebuvo. Vadinasi, reikėjo pradėti iš peties.

***

Grįžęs radau visai kitokias tendencijas.

Vilniuje 17 dieną (didžiosios tautos sueigos Taline metu) įvyko pirmasis LPS Iniciatyvinės grupės susitikimas su LKP CK. Susitikimas viršūnėse, galima sakyti neperdedant. Neutralioje teritorijoje, Rašytojų sąjungoje, prie ilgojo stalo susėdo dvi pusės: iš mūsų pusės R. Ozolas, B. Kuzmickas, A. Buračas, A. Čekuolis, A. Kaušpėdas, A. Medalinskas, ... iš jų pusės L. Šepetys, J.V. Paleckis, S. Imbrasas. Šis pasikalbėjimas akis į akį buvo savalaikis ir reikalingas abiem pusėms. Birželio 13 dieną įvykęs Iniciatyvinės grupės susitikimas su Sąjūdžio aktyvu parodė LKP CK (ir KGB, žinoma), kad kylanti tautos valia turi milžinišką potencialą. Vadinasi, reikia kažką daryti. Jeigu nevykdyt Nikolajaus Mitkino valios („uždrausti-išvaikyti-sunaikinti"), lieka vienas kelias - tartis. Pažaboti geruoju.

LPS Iniciatyvinei grupei tuo tarpu reikėjo kuo greitesnio legitimavimosi, oficialaus valdžios pripažinimo, viešo statuso. Partija, turėjusi valdžią visur, per kelias savaites neteko „bauginančio autoriteto", jautė, kad ją pašovė. Partija nebegali visko ir visur beatodairiškai valdyti? Taip. Birželio 3 dieną ji gavo netikėtą smūgį? Taip. Bet... o kas toliau? Sąjūdžio žmonės buvo prasti politikai, ir susėdę priešais tris LKP CK aparato darbuotojus buvo nelyginant žvirblių pulkas, sutūpęs ant laido: kiekvienas čirškė savaip. Ana pusė tebejautė erelio sparną. „Demokratinį", kaip sakė jie patys.

Ir tas demokratinis CK aparato sparnas skubėjo įsiteikti šiai naujau, netikėtai ir neaiškios prigimties jėgai. Nors Sąjūdžio jėga buvo dar tariama, dar fiktyvi, bet jau simbolinė. Lionginą Šepetį ramino viena aplinkybė: daugelį susėdusių priešais CK trejulę veikėjų jis ne tik pažinojo, o kelis ir labai gerai pažinojo. O ir ką kalbėti: dauguma jų, prie to Rašytojų sąjungos stalo buvo LKP, tai yra TSKP nariai, partiniai. Tad trečiojo CK sekretoriaus tezė, kuri tik viena ir liko istorijai - ne jūs ir mes, bet mes kartu - charakterizavo demokratinio LKP CK sparno politiką. Tik tas sparnas pačiame LKP CK aparate buvo nestiprus, ką parodė jau kita diena.

Susitikimas su LPS IG įvyko vidinės kovos sąlygomis, nepritariant nei N. Mitkinui, nei R. Songailai. Įvyko L. Šepečio diplomatijos dėka, kuris mokėjo pasiekti savo maždaug taip: „reikia pakalbėti... reikia pažiūrėti... juk niekuo nerizikuojame". Įvyko susitikimas. Tačiau koks buvo viešas, abiejų pusių itin lauktas rezultatas? Joks. Nes anie du pirmieji sekretoriai atsigriebė.

Susitikimą LTV operatoriai nufilmavo, padarė reportažą ir kitą dieną jis turėjo būti parodytas per „Panoramą". Žinoma, su ideologiniu-partiniu įvertinimu ir komentaru. Pats L. Šepetys buvo tikras, kad reportažas bus parodytas, antraip kam gi būtų užsakyta LTV? Ir ten pat, Rašytojų sąjungoje Iniciatyvinė grupė buvo patikinta - pranešimas bus! Bet džiaugtasi per anksti - nebuvo jokio pranešimo. Tokia buvo pirmųjų dviejų CK sekretorių valia, ir nebuvo. Valdė vis dėlto ne trečiasis sekretorius. Tai ir pokalbis Rašytojų sąjungoje - tuščias? Susėdusiems ant laido žvirbliams buvo parodyta jų vieta?

Tai buvo keista ironija, net lemtinga: L. Šepečio tezė ne jūs ir mes, bet mes kartu ėmė reikšti - norom nenorom - jau 18 birželio įgavo tokią reikšmę: Sąjūdžiui teks bendradarbiauti su silpnojo LKP CK sparno atstovais. Visi trys buvo mums prieš akis. Ar jie padės Sąjūdžiui legitimuotis? Klausimas. Bet reikėjo žaisti. Kas tai darys? Jaunimo sparnas tokių žaidimų nei pripažino, nei norėjo jų matyti: mums LKP CK - priešas in corpore, kurį reikia įveikti, reikia prispausti prie sienos.

Tačiau žaidimo-kompromisų keliu jau buvo pradėjęs eiti Romualdas Ozolas, o ir dar keli. Tai jis, tai Čekuolis ir dar vienas kitas susitikimo Rašytojų sąjungoje metu puikiausiai kalbėję su Šepečiu komanda jų kalba.

Tačiau buvo aišku kaip dieną: šiai linijai nereikėjo radikalių lūžių, Estijos revoliucingumo jie nepripažįsta. Ozolo kirpimo Iniciatyvinės grupės nariai - Čekuolis, Rajeckas, Maldonis, Petkevičius - jau kelis dešimtmečius kultivavo LKP CK lietuviško sparno kompartijos veiksmus ir kalbą. Ir... mitingo po savaitės nė matyti nematė.

***

Kas buvo kalbama susitikime Rašytojų sąjungoje? Trečiajame „Sąjūdžio žinių" numeryje, kurį mudu su Skuču jau pavadinome tikruoju vardu, ėmėme skelbti trumpą pokalbių stenogramą. Tą pirmą, istorinį susitikimą dešifravo, ant popieriaus surašė Rimantas Kanapienis, o spaudai parengė (mašinėle, dar ne kompiuteriu) Brigita Balikienė . Dirbome tikromis revoliucinėmis sąlygomis. Tariama redakcija buvo architektūros biure, ant braižybos stalų, o kasetė su garso įrašu Kanapieniui įteikta prie Katedros bokšto, - įdaviau ją kaip koks šnipas šnipui. Rimas ją darbe („Darbas ir poilsis" redakcijoje) iššifravo, atspausdindamas. Tiesa, reikia pabrėžti: ir Brigita, ir Rimantas buvo profesionalūs žurnalistai, ji dirbo "Šluotoje", jis jau žinia kur.

(Ištrauka iš būsimos knygos apie Sąjūdį)