Arvydas JUOZAITIS: Kultūros kanonas - būtinybė

Lietuvių kultūros žmonės 1918 metais sukūrė nūdienės Lietuvos modus vivendi - kalbos valstybę. Kalba tapo stipriausiu ginklu, praplėšusiu geopolitinį žemėlapį ir leidusiu jame atsirasti naujai geografinei, o kartu ir politinei realybei. Valstybės Europoje negimsta tuščioje vietoje,- vieta jau būna užimta - ir reikia ginklo, kuris padėtų tą vietą išsikovoti.

Taikiausias ginklas atsirado didžiausių represijų prieš lietuvius metu - Knygnešystės ginklas. Jis tarnavo net 40 metų, buvo grūdinamas 40 metų. Ir, užgrūdintas kančių, žūčių ir persekiojimų žaizdre, suteikė kelių milijonų bendruomenei gyvybingiausios jėgos. Pasitikėjimo savimi jėgos, leidusios imtis XX amžiaus civilizacijos.

Iš tikrųjų įvyko savotiškas stebuklas, kuriuo negalime atsistebėti ir šiandien: prireikė vos 14 metų, kad žmogus, išsikovojęs teisę viešai ir nebaudžiamai kalbėti lietuviškai, rašyti ir skaityti lietuviškai, mokytis ir mokyti lietuviškai, kalbos pagrindu įkūrė valstybę ir tapo tos valstybės žmogumi. Šiuolaikinės ir modernios Lietuvos žmogumi.

Bet stebuklas yra pavojingas reikalas. Jis gali išnykti, gali nunykti, jeigu laiku nebus sutvirtintas savų kanonų, savos būties stulpų. Kanonai ir stulpai yra bet kokio pastovumo žemėje, bet kurio namo ir kiekvienos valstybės būtini ramsčiai. Jie tampa ir pavyzdžiais savo bendruomenei ir visuomenei. Vargas visuomenei ir valstybei, jeigu ji nesusitaria dėl kanonų. Jeigu ji, kūrusi klasikos ir amžinybės kūrinius, nepaskelbia jų privalomais visoms, ir pirmiausiai - būsimoms kartoms. Susikalbėjimas nunyksta, pati susikalbėjimo dirva išpustoma pasaulinių audrų, ir stebuklo - kaip nebūta.

Rytų imperijos ir despotijos egzistuoja ginklo, prievartos jėga, fizinės plėtros aistra.

Visai kitu modus vivendi alsuoja šiuolaikinės Baltijos šalys. Aukščiausiu ir visuotiniu mūsų tautų buvimo po saule pateisinimu tapęs kūrybos grožis. Grožis, pranokstantis menką fizinį dydį, prilygstantis gausesnių tautų kūrybai. Baltijos šalys niekam negrasina, nieko nebaugina, jos egzistuoja vien dangaus ir Dievo akivaizdoje. Dainų šventės, iš kurių gimė Latvijos ir Estijos valstybės, yra tikras bendruomeniško gyvenimo, istorinio tęstinumo įrodymas. Kultūra tampa būties skliautu, po kuriuo dainuojama ir kuriama.

Lietuva gimė be visuotinės dainos kupolo - mums buvo uždrausta dainuoti kartu. Tad mūsų Dainų šventės gimė jau susikūrus valstybei. Ir todėl Dainų šventės mūsuose lieka gerokai trapesnės nei Latvijoje.

Bet ar trapesnė pati kultūra? To negalime ir neturėtume teigti.

Kad kultūra mums rūpi kaip pati egzistencija, įrodėme jau 1925 metais. Kultūra, kaip plačiausiai suprantama valstybės būties kūryba. Vaižgantas ir šviesiausi to meto protai, Kauno Lietuvos kūrėjai suprato, kad kultūra turi šviesti Lietuvos mokykloje, bibliotekoje, šeimose. Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso tema ir buvo ši - Švietimas didžiąja prasme.

***

Tarpukario nepriklausomybė pateisino nuostabą, kad esame gyvi.

Nuostaba, kad valstybė gali gyvuoti lietuvių kalbos pagrindu, kartu reiškė ir pareigą. Pareigą įtvirtinti 40 metų knygnešystės atliktą darbą.

Politinis elitas pamatė, kad greta nėra kitos valstybės, kuri be jokių socialinės veiklos tradicijų, vos per keliolika metų būtų tapusi valstybe. Taip suvokta, kad 14 metų po knygnešystės - pernelyg trumpas laikas pilnakraujės ir save gerbiančios valstybės pamatui sukurti.

Latviai, į kuriuos žiūrėta išplėtus akis - suprantant baltišką mūsų artumą, - buvo visa galva pranašesni. Latvija liudijo, kokią milžinišką reikšmę turi puse šimtmečio anksčiau pradėtas pasiruošimas moderniai valstybei su sava masine spauda. Ne vien Dainų šventės, bet ir literatūra, menas, net nacionalinė opera buvo įdarbinta ateičiai. XIX amžiaus pabaigoje, Mintaujoje pamatęs ir išgirdęs nacionalinę latvišką operą, Vaižgantas neteko žado. Tai buvo civilizuotą kultūros galią kurianti tauta. Mes atsilikome šviesmečiu.

Mes net 1918 metais jautėmės esą daugiau geopolitikos rezultatas negu vidinių galių vaisius. Laimė, kultūra alsavome.

Todėl buvo reikalingas 1925 metais susirinkęs Kultūros kongresas. Jis iš esmės baigė knygnešystės darbą, įtvirtino kultūrinio švietimo pergalę. Pirmasis kongresas pabrėžė, kad valstybė privalo absorbuoti kultūrą sava kalba ir visa tai sulieti į švietimo indą.

Tad 1925 metais, netariant to žodžio, kalbos kultūros ir švietimo kanonas buvo iškeltas kaip valstybės uždavinys.

***

Mes susiduriame su 1926 metų valstybiniu perversmu. Su tautininkų valdžia, tekusia Lietuvai - taip, vėlgi 14 metų.

Tie metai paženklinti Antano Smotonos valdymu ir mes dažniausiai vertiname juos politiškai, matydami demokratijos suvaržymą, vienos partijos diktatūrą. Bet būtina pripažinti išliekamąjį pamatą, kuris buvo sukurtas ir nepaneigiamai sutvirtintas per tuos Lietuvos 14 metų.

O nutiko taip, kad politiškai nepabrėžiant buvo įgyvendintos kone visos 1925 metų Kultūros kongreso nuostatos. Nebuvo sukurtas tik nepriklausomas nuo valdžios kultūros fondas. Bet dėmesys kultūrai buvo pamatinis. Lietuva, kaip lietuvių kalbos ir kultūros moderni valstybė, per tuos 14 metų buvo sukurta. Ir kartu tapo Kauno Lietuvos pasididžiavimu - ir mažuoju Paryžiumi, ir art-deco sostine, ir Europos krepšinio čempionu.

Po svetimaisiais

Po 1940 metų užplūdusių mus svetimų teroro valstybių veiklos rezultatai mūsų valstybės erdvėje buvo žiaurūs, bet katastrofa neįvyko. Tauta išliko, kultūra lietuvių kalbos pagrindu išliko. Ir tuo būdu liko pati tauta. Žinoma, išliko, nes Nepriklausoma prieškario valstybė spėjo suformuoti bendruomenės poreikį likti savita ir autentiška net valstybės žūties sąlygomis. Prisitaikyti, kolaboruoti, bet žinant ir kolaboravimo kainą, ir jo tikslą - gimdant naujas kartas ir neleidžiant joms pamiršti kultūros primato - plačiąja prasme lietuvių kultūros kanono. Buvo saugoma ir perduodama iš kartos į kartą kone visa kultūra - nuo Dainų švenčių iki teatro, meno, architektūros ir poetinės lyrikos.

Reikia pripažinti, kad lietuviška sermėga, kaip mėgo šaipytis Kremliaus emisarai, tapo nesuplėšoma. Ir lietuvių kalbos nuopelnas, kad mes turėjome 11 klasių bendrojo lavinimo mokyklose net sovietizuojami, kai visa imperija turėjo 10 klasių vidurinio mokymo mokyklą. Taip, Lietuvai, o kartu Latvijai ir Estijai, pavyko išsikovoti šią privilegiją. Kas tai padarė? Katalikių motinų sūnūs, tautiniai komunistai, atsistoję ant Antano Smetonos metais supiltų valstybinės kultūros pamatų.

Autentiškumo metas

Kalba, kurioje glūdi seniausia Europos prokalbė, kurioje užkoduotas visas pasaulis, sukuria gražiausią pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis sudaro valstybės savitumą - jis nesunaikinamas, net valstybę sunaikinus.

1990 metų kovą Lietuvos Aukščiausioji Taryba nebūtų turėjusi ką paskelbti, jeigu lietuvių kultūros nebūtų išlikę. Nepriklausomos nuo visų priešiškų, mus naikinančių jėgų Tarybų Lietuvoje alsuojančios lietuvių kultūros.

Todėl mes susirinkome išsyk, po dviejų mėnesių, jau gegužę, didžiausioje Lietuvos arenoje. Ir paliudijome, kad šiuolaikinės Lietuvos išlikimo istorijoje kultūra yra pirminė, politika - antrinė.

Išleistas okupacinio laikotarpio, ilgų dešimtmečių lietuviškos kultūros sąvadas - knyga „Lietuvos kultūros kongresas" yra tikras ir neginčijamas įrodymas, kad kanonas jau buvo. Telieka jį patvirtinti iš naujo.

Trečiajame XXI amžiaus dešimtmetyje mes ir vėl įžengiame į labai pavojingos būties ruožą. Tautos nykimas įgavęs geometrinio pagreičio. Depopuliacija tokia galinga, o lietuvių kalbos atsisakymo tendencijos tokios pavojingas, kad po kelių dešimtmečių valstybei pritrūks ne tik karių, bet ir mokinių. O likę gyventojai? Sens, mirs, egzistuos, bet Lietuvos likimas jau bus pasibaigęs.

Ar galima to norėti? Todėl mums, kaip tam pasakos herojui, būtina susigriebti už galvos ir ištraukti save iš abuojumo pelkės.

Būtina imtis esminių valstybingumo pamatų gelbėjimo politikos - valstybinėse mokyklose dėstymo tik valstybine lietuvių kalba. Būtina lygia greta susitarti dėl kultūros kanono.

Reikia bent aštuonių kultūros sričių, kuriose išskirtume didžiausių, laiką įveikiančių pasiekimų įvardijimą:

*tautos tradicijų ir institucijų,

*literatūros,

*architektūros ir dizaino,

*muzikos,

*teatro meno,

*kino.

Būtinas kultūros kanono įteisinimas mokyklų programose, jo sklaida nacionalinių bibliotekų tinklu, masinėje komunikacijoje.

Ir kiekvienoje srityje rasti bent po dešimt kūrinių ir kūrėjų, kuriuos turėtų žinoti ir kuriais savo gyvenime ir kūryboje galėtų remtis kiekvienas Lietuvoje užaugęs, Lietuvoje mokęsis žmogus. Taip mes užtikrintume istorinę kartų tąsą ir nepaskęstume globalizme.

Latvija ir vėl mus aplenkė, jau XXI amžiuje. Latviai įgyvendino šias būtinas kultūrinio, politinio ir net demografinio išlikimo sąlygas, jas įsivedę daug sunkesnėms sąlygomis negu mūsų.

Laikas parašyti didžiulėmis raidėmis ant visų Lietuvos vartų - oro uostuose ir jūrų uostuose, pasienio stotyse ir geležinkelio stotyse: JUS SVEIKINA LIETUVA -SENIAUSIOS VALSTYBINĖS KALBOS VALSTYBĖ.

Gal kas pasakys, kad visa tai yra neįmanoma? Jiems pakaks drąsos pasakyti, kad Latvija yra neteisi, susitvarkiusi savo mokyklas ir įsivedusi kultūros kanoną?

Abejojantiems ir skeptikams tenka priminti Vytauto Žalakevičiaus 1965 metais sukurtą filmą „Niekas nenorėjo mirti": kai herojai ir antiherojai negali susikalbėti, kažkas iš tos kone antikinės kovos ir agono dalyvių ištaria: „Na, vyrai, dainą!"

Daina bendra visiems.

(Šiek tiek patrumpinta kalba, pasakyta birželio 27 d. Seimo rūmuose vykusiame Kultūros kongrese)