1 nuotr.Paprastai Žemaitija laikoma regionu, o jų kalbėjimo būdas - tarme. Bet ne vieną žemaitį tokie apibrėžimai gali ne juokais įžeisti, mat patys jie dažnai save vadina tauta ir teigia turintys ne tarmę, o kalbą.
Tam įtvirtinti visame žemaičių krašte netrūksta ir ženklų, paminklų, pabrėžiančių žemaičių tautos vienybę ir kalbos svarbą.
Čia kyla įdomus klausimas - kas tie žemaičiai? Etnografinis regionas, turintis kiek kitokią lietuvių kalbos šnektą, ar tauta su savo kalba?
Istoriškai žinome, kad žemaičiai kaip gentis ir teritorija nuo seno buvo sunkiai paklūstantys lietuvių valdovams, su Lietuva kariaudavo (Vykinto - Mindaugo karai). Kultūriškai galime atkreipti dėmesį, kad net krašto krikštas vyko atskirai nuo visos Lietuvos (Lietuvos krikštas 1387 m. Žemaitijos 1413 m.).
Kalbiškai, ypač šiuolaikinė žemaičių kalba, neabejotinai yra panaši į lietuvių kalbą. Visgi skirtumų tarp bendrinės lietuvių kalbos ir žemaičių yra daugiau nei tarp kroatų - serbų ar juo labiau moldovų - rumunų.
Politiškai Žemaitija po įsijungimo į LDK visada išlaikė atskirą administracinį - politinį darinį. Žemaičių seniūnija nuo 1411 m. ir žemaičių kunigaikštystė nuo 1545 m. iki pat ATR sunaikinimo 1795 m. Net ir carinės okupacijos metais žemaičių vyskupystė ir didžiąja dalimi su ja sutapusi Kauno gubernija išlaikė savo atskirą apibrėžtumą.
Dar svarbiau, kaip tokį suverenumą matėme ne tik mes patys, bet ir mūsų kaimynai. Ir čia pažvelgus į visus XVIII ar XIX a. žemėlapius visur rasime „samogitia" (lot. Žemaitijos vardas), šalia Ukrainos, Lenkijos arba Baltarusijos pavadinimų Lietuvos, deja, čia nėra iki XX a. Ką jau kalbėti apie kitus Lietuvos etnografinius regionus, kurie nė iš tolo tokių atskirų teisių ar suverenumo laipsnių niekada neturėjo.
Taigi sudėkime dėmenis: politologiškai, istoriškai ar antropologiškai žvelgiant Žemaitija tikrai turi daugiau nei būtina istorinių, kultūrinių ir net politinių bruožų, leidžiančių save vadinti tauta su savo kalba.
Tačiau žemaičius, perfrazuojant Zenono Norkaus „Nepasiskelbusiąją imperiją", man norisi vadinti nepasiskelbusiąja tauta, arba valstybingumo nepaskelbusia tauta. Nors ir turėdami visus tautos atributus žemaičiai niekieno neverčiami pasirinko remti Lietuvos valstybės idėją ir jos sukūrimą. Paradoksas, kad XX a. pradžioje žemaičiai sudarė didžiausią modernios Lietuvos gyventojų dalį. Šis kraštas padovanojo eilę savanorių, paguldžiusių už Lietuvą galvas.
Politologiškai įprasta mąstyti, kad atskiros tautos visada siekia ir savojo valstybingumo, autonomijos. Sakyčiau, esam unikali šalis. Dvi tautos, bet abi lojalios vienos valstybės idėjai. Jeigu kažką ne taip pasakiau, Juozai Pabrėža, sudrausminkit.
