Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie filmą

Tikriausiai pirmą kartą man kilo mintis parašyti kassavaitinį tekstą, pažiūrėjus kino filmą. „Netflix" kanale pasirodė režisierės Kathyn Bigelow naujausias darbas.

Kathryn Bigelow turi aiškiai išsiskiriantį braižą - intensyvūs, įtampos kupini, dažnai politiškai įkrauti filmai.

Tai naujas jos filmas, kurį kritika įvertino labai prastai. Štai „The Guardian" nuomonė: „Kathryn Bigelow režisuotas A House of Dynamite, ne itin sunkiasvoris filmas, kuris, sprendžiant iš kino bičiulių laiškų praėjusį savaitgalį, šį sezoną, regis, pretenduoja tik į vieną apdovanojimą: Didžiausio Nusivylimo."

Nesu kino kritikas, todėl šį filmą žiūrėjau kaip žiūrovas ir jis šių dienų kontekste man sukėlė įvairių minčių.

Gyvename laikotarpiu, kad pasaulis įkaitęs iki nematyto lygmens. Lietuva šiame kontekste ne išimtis.

Mes taip mėgstame postringauti apie pasirengimą, atgrasymą, karinę gynybą, tarsi gyventume betono bunkeryje, o ne ant tos pačios filme minimos dulkelės, kuriai pakanka vieno politinio ar institucinės grandinės sutrikimo, kad ji akimirksniu taptų nebe saule nušviesta platforma, o tamsia bedugne.

Filmas, nors pasakoja apie JAV, priverčia susimastyti ir Lietuvos gyventoją. Jis klausia ne tik „kas į mus taikosi?", bet „kaip mes reaguojame, kai laikas iki branduolinės katastrofos ima slinkti ne dienomis, o minutėmis?"

Ši dinamika nepatogi, nes Lietuva per pastaruosius metus įprato prie savotiško gynybos ritualizavimo - nuolatinio žodinio pasirengimo, deklaratyvios drąsos, politinių pažadų, kurie kartais labiau primena komedijos scenarijų, o ne realų procesą.

Tad kai filme karininkas ištaria: „Ar tai tikra?", ši frazė tampa savotišku klausimu mums patiems. Ar mūsų pasirengimas yra tikras, ar tai tik politinis dekoras, sukonstruotas taip, kad būtų matomas, bet nebūtinai veikiantis?

„Jeigu nesiimsime veiksmų neutralizuoti priešų dabar, prarasime galimybę tai padaryti", - sako kitas filmo veikėjas. Tai logika, kurią nesunku atpažinti ir Lietuvos politiniame diskurse.

Kartais atrodo, kad dalis politikų ir visuomenės yra įpratę mąstyti karo kategorijomis: veikti dabar, kovoti dabar, atgrasyti dabar, reaguoti dabar.

Bet ar tai realus pasirengimas, ar su emocijomis susijusi reakcija, išaugusi iš kasdien generuojamos įtampos, o ne iš strateginės analizės?

Filmas primena, kad skubos logika gali būti tokia pat pavojinga, kaip ir delsimas. Ypač kai pats „langas veiksmui" yra miglotas, o reali situacija reikalauja ne greičio, o proto, tikslumo ir gerai apgalvotų spendimų.

„Mes pastatėme namą, pilną dinamito, ir jo sienos jau pasirengusios sprogti", - tai bene stipriausia filmo metafora. Ji skamba kaip diagnozė visoms valstybėms, kurios įsivaizduoja turinčios kontrolę.

O Lietuva? Ar mūsų namas jau nėra taip pat pastatytas ant dinamito? Institucinės spragos, neapibrėžtos komandinės grandinės, neištestuotos krizės reakcijos, Šakalienės ir Budrio tipo nesusipratimų politiniai manevrai, kurie dažniausiai labiau skirti vidaus auditorijai, o ne realiam saugumui - visa tai signalai, kad dinamitas mūsų valstybės sienose yra.

Mes galime pirkti ginklus, didinti biudžetus, rengti pratybas, bet jei kritiniu momentu institucijos veiks taip, kaip dažnai veikia kasdienybėje - su vėlavimu, su informacijos trūkumu, su atsakomybės permetimu kitam - tada jokia technika mūsų neišgelbės. Juk net paprasti oro balionai Kinijos nugalėtojams tapo neįveikiama kliūtimi.

Štai kodėl ypač skausmingai nuskamba filmo veikėjo desperatiška frazė: „Mes juk viską padarėme teisingai, ar ne? Viską, ką po velnių turėjome padaryti!"

Tai žodžiai žmogaus, kurio sistema sugenda ne todėl, kad jis elgėsi blogai, o todėl, kad sistema niekada nebuvo realiai patikrinta.

Ar ne per dažnai Lietuvoje girdime tą patį: pinigai įsisavinti, procedūros įvykdytos, popieriai tvarkingi, ataskaitos parašytos, bet tikrasis veikimas niekada nebuvo išbandytas? Mes įpratę manyti, kad tvarka dokumentuose reiškia tvarką realybėje. Filmas nesunkiai griauna šią iliuziją.

Lietuvoje dažnai matome nenumaldomą norą kariauti žodžiais, bet nenorą įsigilinti į struktūrą, kuri turėtų funkcionuoti esamomis ekstremaliomis sąlygomis.

Dar viena filmo frazė tai puikiai atskleidžia: „Mes galime smogti jų vadavietėms, raketų šachtoms ir bombonešiams, kol jie dar ant žemės."

Tai iš pirmo žvilgsnio skambantis jėgos argumentas, bet iš tikrųjų tai yra pavojinga taip mėgstama kurių politikos ir karo klounų primityvios jėgos logika, kuri Lietuvoje dažnai įgauna populistinę formą. Mes neturime nei galimybės, nei misijos smogti pirmi.

Mūsų stiprybė turi būti kitur - instituciniame tikslume, krizės valdyme, reakcijos greityje, gebėjime ne tik atgrasyti, bet ir identifikuoti, suvokti bei veikti. Ne tik kalbėti lozungais, bet ir kalbėtis su mūsų parteriais ir kaimynais.

Filmas baigiasi be aiškios pabaigos. Sprendimas neparodomas. Žiūrovas paliekamas vienas su klausimu. Gal todėl jis daug kam nepatiks. Tai ne tik filmo autorių triukas - tai politinė metafora. Ir Lietuvoje mes taip pat dažnai paliekami be atsakymų į labai svarbius šiandienos klausimus.

Ar turime veiksmų planą? Ar turime veikiančią struktūrą? Ar žinome, ką darysime, jei sistema suveiks ne taip, kaip numatyta?

Galų gale visa filmo logika sukasi aplink tą pirmąją citatą. Dulkelė saulės spindulyje. Tai reiškia ne silpnumą, o atsakomybę. Mes esame maži, bet mūsų sprendimai turi būti dideli. Ne garsūs, o tikslūs. Ne simboliniai, o veiksmingi.

Lietuva neturi būti drąsi karo retorikoje. Lietuva turi būti drąsi pripažinti, kur jos namo sienos yra silpniausios, kur slypi tas dinamitas, kurio saugikliai jau pajudėję. Tai nėra gėda. Tai yra brandos požymis.

Todėl tikrasis klausimas mums nėra „ar esame pasirengę kariauti?" Tikrasis klausimas: „ar mūsų valstybė, mūsų institucijos ir mūsų vadovai veiks taip, kaip reikia, kai laikas ims tiksėti ne mėnesiais, ne valandomis, o minutėmis?"

Jei ne, tada joks atgrasymas, jokia retorika, jokia NATO apsauga nepavers mūsų namo tvirtove.

O mano matytas filmas mus perspėja: dinamitas namo sienose nesprogsta nuo priešų. Jis sprogsta nuo savų kvailių.