Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie gėdą

Štai ką jis sakė 2024 metų sausio mėnesį: „Kažin, ar visi supranta, kad šūkaudamas prieš valdžią, o valdžia nėra kokia nors primesta svetimųjų valdžia, tai yra teisėta valdžia, demokratiškai išrinkta, net jei ji ir nepatinka, tu šūkauji prieš valstybę."

Tikriausiai Lietuvos generalinio prokuroro pareigas jau seniausiai perėmęs visuomenininku save vadinantis, tačiau po truputį į visuomenės nuomonės apklausų reitingus stumiamas Andrius Tapinas neišgirdo Lietuvos patriarcho ir Visatos valdovo perspėjimo.

Andrius ir jo propagandos kanalas Laisvės TV išplatino kvietimą į „masinį protestą, kuris koalicijos sutarties pasirašymo dieną vyks Vilniuje". Protesto pavadinimas - „Gėdos diena". Kadangi kol kas nėra paskelbta, kada tiksliai turėtų būti pasirašyta naujoji koalicijos sutartis, nėra aiški ir protesto data.

Mes visi kasdien girdime, kad gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje neegzistuoja dvejopi standartai, teisėsauga lygiai ir vienodai teisinga visiems, o žiniasklaida objektyviai nušviečia Lietuvos ir pasaulio įvykius.

Trumpam atsigręžkime į praeitį. Ketverių metų valdančiųjų konservatorių, liberalų ir Laisvės partijos kelias iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pažadas naujai politikos kokybei, tačiau dabar jį galima prisiminti tik kaip nuolatinių skandalų kroniką. 2020-aisiais save jie vadino „vertybių koalicija", bet kiekvienais metais šias vertybes užgožė krizės, kontraversiški sprendimai, neįgyvendinti pažadai, atviras melas ir nesibaigiantys pasiaiškinimai.

2021-aisiais pradėta Taivano atstovybės istorija, kuri turėjo parodyti Lietuvos drąsą tarptautinėje arenoje, baigėsi diplomatine izoliacija nuo Kinijos ir ekonominiais nuostoliais verslui bei užsienio partnerių patyčiomis.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis garsiai kalbėjo apie principus, bet visą jo žaidimų smėlio dėžėje sąskaitą apmokėjo Lietuvos verslas ir mokesčių mokėtojai.

Tų pačių metų pabaigoje prasidėjo „Belaruskalij" trąšų tranzito skandalas. JAV sankcijos įsigaliojo, tačiau kroviniai per Lietuvą vis tiek riedėjo.

Anūkas Landsbergis ir susisiekimo ministras Marius Skuodis demonstratyviai pasiūlė atsistatydinti, tačiau premjerė Ingrida Šimonytė jų nepriėmė. Atsakomybės teatras pasibaigė, o politinė realybė parodė - valdančioji dauguma vienas kitą saugo daug labiau, nei valstybę.

Tuo pat metu pasienyje prasidėjo migrantų krizė. Apgręžimai, įteisinti įstatymu, tapo kasdienybe. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos skambino pavojaus varpais, bet Lietuva demonstravo dviveidiškumą: Europoje kalbėjo apie demokratiją, žmogaus teises ir vertybes, o pasienyje demonstravo brutalią jėgą.

Laisvės partija tuo tarpu bandė stumti savo liberalųjį paketą - partnerystę ir narkotikų dekriminalizavimą. Abu klausimai sukėlė audringas diskusijas, bet taip ir nevirto realybe. Rezultatas - visuomenės supriešinimas, partijos šūkiai apie „laisvę" ir nuliniai rezultatai.

Liberalų sąjūdis toliau gyveno su nepotizmo šleifu. Įvairių ministerijų bei savivaldybių struktūrose kartojosi tos pačios pavardės. Teisiškai gal ir viskas švaru, politiškai - dvokas senais papročiais.

Energetikos krizės metu interpeliacija sukčių sukčiui, bet ką paaiškinančiam „paraparaparadoksais" Dainiui Kreiviui baigėsi niekuo: ministras liko poste, o visa jo nevykusių sprendimų energetikoje kaltė suversta karui Ukrainoje. Bet ar kainų chaosas buvo tik karo pasekmė, ar ir energetikų gobšumas bei juos iškreipta meile mylinčių konservatorių politikos aplaidumas?

2023 metais driokstelėjo to paties Tapino užkurtas „čekiukų" skandalas. Savivaldybių tarybų nariai metų metais naudojosi kompensacijomis kaip asmenine pinigine. Didžiausia auka, kaip nebūtų keista - konservatorių švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė, kuri buvo priversta trauktis.

Premjerė netgi siūlė pirmalaikius rinkimus, bet praėjus kelioms savaitėms audra nutilo. Atsakomybė konservatoriams Lietuvoje egzistuoja tik kaip komunikacijos priemonė, o ne realus principas. Visi pamiršo stikliuką už vairo kultivuojančią Gintarę Skaistę, kuri grynais pinigais grąžino apie 15 tūkstančių eurų ir kiaulės akytes įsistačiusi tuščią kostiumą kultūros ministro kėdėje dešinį Simoną Kairį, kuris negrąžino nieko.

Tų pačių metų pabaigoje Liberalų sąjūdis dar kartą buvo įstumtas į reputacinę duobę. Lietuvos Apeliacinis teismas pripažino partiją kalta dėl „MG Baltic" korupcijos bylos. Skirta bauda, reputacinis smūgis, o klausimas išliko tas pats: ar ši partija kada nors išsivaduos iš savo praeities šešėlių? Koalicijoje ji Tapinui kažkodėl neužkliuvo.

2024-ieji prasidėjo dar vienu fiasko - Nacionalinio stadiono istorija. „BaltCap" partneris Šarūnas Stepukonis pasisavino milijonus, pralošė kazino, fondas pasitraukė iš projekto, o Vilnius ir toliau gyvena be stadiono. Šventųjų konservatorių vadovaujama sostinės valdžia nesugebėjo paaiškinti, kaip tokius vogimo mastus galėjo praleisti pro akis.

Bet koalicijos košmaras tik gilėjo. Krašto apsaugos ministerijoje - rokiruotės. Iš posto pasitraukė Arvydas Anušauskas, į jo vietą paskirtas Laurynas Kasčiūnas. Oficialiai dėl reformų tempo, neoficialiai dėl įtampos partijos viduje ir, anot jo paties - nenoro dalyvauti korupciniuose projektuose. Dar vienas įrodymas, kad ministrai tampa vidinių intrigų įkaitais, o valstybės interesas tėra fonas.

Ir tada driokstelėjo bene garsiausias šios kadencijos skandalas - konservatoriaus Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos byla. Seimo narys skubiai atsisakė mandato, vos tik prokuratūra paskelbė apie tyrimą. Jį dar bandė gelbėti konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, bet nespėjo.

Partija bandė imituoti šoką ir atsiribojimą, tačiau klausimas liko atviras: ar apie įtarimus partija nežinojo anksčiau? Šis skandalas smogė ne tik konkrečiam asmeniui - jis iškėlė klausimą apie visus labai mėgstančios moralizuoti konservatorių partijos politinės kultūros moralinį pagrindą.

Lyg to būtų maža, Valstybės kontrolė viešai pranešė apie daugiau kaip 700 milijonų eurų „dingimą" iš valstybės biudžeto. Tai - ne opozicijos retorika, o oficialūs auditorių duomenys. Valdančioji dauguma puolė teisintis, kalbėjo apie „apskaitos niuansus", bet visuomenė aiškiai išgirdo viena: šimtai milijonų išgaravo be atsakymo, kas ir kaip už tai atsakingas. Teisėsauga, suprantama nereagavo. Nereagavo ir Tapinas.

O kur dar Monika Navickienė, kuri būdama ministrė, nemokamai skrido pailsėti privačiu lėktuvu į Dubajų ir kuri nežino, kaip paskambinti savo vyrui?

O kur buvo teisingasis visuomenininkas, kai Landsbergio šeima slėpė Graikijos vilą ir aiškinosi tai pačiai visuomenei tik tada, kai žurnalistai juos prigavo.

O gal girdėjote ką nors apie gėdą, kai įkliuvo konservatorius Eduardas Manovas - vyresnio amžiaus Šiaulių konservatorių partijos narys, tremtinių ir politinių kalinių sąjungos narys - įtariamas šnipinėjęs Rusijai (GRU) ir rinkęs informaciją apie Lietuvos politinį, gynybinį ir infrastruktūrinį potencialą. Tai patvirtino tiek Generalinė prokuratūra, tiek VSD.

Įsivaizduojate - profesionalus rusų šnipas, įsitvirtinęs partijoje ir turėjęs prieigą prie svarbios informacijos? Ar girdėjote apie mitingą prie konservatorių būstinės? Negirdėjote? Ir aš negirdėjau.

Ketverių praėjusios kadencijos metų pabaigoje turėjome įspūdingą skandalų katalogą. Pasižymėjo visi, buvę valdžioje. Konservatoriai - nuo Taivano, trąšų ir migrantų, per čekiukus, Bartoševičiaus pedofilijos skandalą ir 700 milijonų skylę valstybės finansuose. Liberalai - nuo nepotizmo iki „MG Baltic" bylos ir per dvi kadencijas nepajudintų Nacionalinio stadiono griuvėsių.

Laisvės partija - nuo garsiai deklaruotų pažadų iki neįgyvendintų įstatymų. Visi šie įvykiai rodo viena: „vertybinė koalicija" gyveno nuolatinėje krizėje, o politinė atsakomybė taip ir liko tik vertybinių klounų retorinis triukas.

Kai 2020-aisiais jie atėjo į valdžią, daugelis tikėjosi naujos politikos kokybės. 2024-ųjų pabaigoje beliko konstatuoti, kad politinės (ne)atsakomybės modelis liko toks pats. Skandalai keitė vienas kitą, ministrai atsistatydindavo tik popieriuje, milijonai dingo biudžete, o visuomenė buvo verčiama priprasti prie minties, kad „taip yra visada".

Ar tada girdėjote apie Tapino organizuojamus mitingus ir gėdos metus? Pirmąjį mitingą Lietuvos generalinio prokuroro pareigas einantis konservatorių propagandistas suorganizavo 2024 metų lapkričio 14 dieną. Taip, tą dieną, kai prasidėjo naujos kadencijos Seimo priesaikos procesas.

Protesto mitingas vadinosi „10 tylos minučių" ir jame viena dvaro propagandos freilina iš tos pačios Laisvės TV vos apversdama liežuvį pasakojo savo istorijas. Bet tai netrukdo jai vėl ratu eiti per visas teisingas žiniasklaidos priemones ir paaiškinti mums, ką mes turime matyti ir girdėti.

Beje, pats didysis vertybininkas Andrius Tapinas gauna leidimus organizuoti savo renginius net Kuršių nerijos nacionaliniame parke - UNESCO pavelde, kur griežtai draudžiama lipti ant kopų, o juo labiau šokti ar organizuoti masinius renginius.

Pats įkrenta į savo iškastą duobę, kai pasikviečia kažkokį naftalininį dėdę Fancy, kuris lyg tyčia nežino, kieno Krymas ir koncertuoja Rusijoje. Bet čia juk ne „Gėdos diena", nes mūsų valstybėje visiems leidžiama organizuoti diskotekas Nidos kopose.

Geroji naujiena yra ta, kad tai jau darosi panašu iš visų Lietuvos bažnytkaimių į Vilnių suvažiavusio lizinginio sostinės „elito" agoniją. Ir geriausias to pavyzdys - konservatorių propagandos ruporo, LRT valstybės kūrėju nominuoto nesusipratimo žinutė - jo paramos fondas „Vienas K" yra uždaromas. Tikėkimės, kad tai tik pirma kregždė, pranašaujanti toli gražu ne pavasarį iš pagaliau uždaromų fondų pinigų mintantiems „visuomenininkams".

„Nepelnytos pajamos skatina savimeilę tuose, kuriems ji ir taip būdinga", - sakė pasaulinio garso Kanados rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė ir aktyvistė Margaret Atwood savo knygoje „The Blind Assassin".

Gal jau atėjo laikas užsukti nepelnytų pajamų kranelius teisingiesiems visuomenininkams?