Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie įtaką

Reitingo viršūnėje - generalinė prokurorė Nida Grunskienė, prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas ir kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras.

Šie trys vardai atsiranda beveik visų didžiųjų naujienų portalų publikacijose - lrytas.lt, vz.lt, ve.lt, lnk.lt - kurios pristato kasmetinį vieno dvaro portalo ir teisingų „ekspertų" vykdomą projektą „Lietuvos įtakingiausieji".

Įtakingiausiųjų dešimtuke taip pat minimas Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Linas Pernavas bei kiti aukšti saugumo institucijų pareigūnai, o civilinio administravimo, socialinės, ekonominės ar kultūros sričių atstovų tarp jų nėra nė kvapo.

O kas gi yra „įtaka"? Žodynas šį žodį aiškina paprastai - tai autoriteto arba kokios nors jėgos poveikis. Ši apklausa rodo, kad įtakingiausieji mūsų valstybės tarnautojai yra ne tie, kurie turi autoritetą visuomenėje, o tie, kurie turi galios įrankius prieš ją.

Formaliai šie vertinimai nėra politiniai - jie paremti apklausa, kurioje dalyvavo apie 900 respondentų: politikai, žurnalistai, analitikai, akademinio ir viešojo sektoriaus atstovai. Jie vertino, kurie valstybės tarnautojai, jų manymu, labiausiai veikia sprendimų priėmimą ir valstybėje vykstančius procesus.

Tai reiškia, kad reitingas nėra faktinis galios žemėlapis, o veikiau atspindi tam tikrą viešosios nuomonės būklę - kaip valstybės elitas suvokia, kas šiandien turi realią įtaką priimant mūsų gyvenimą lemiančius sprendimus.

Šių metų rezultatai rodo pavojingą tendenciją - augantį jėgos struktūrų dominavimą. Tai gali būti iš dalies paaiškinama kontekstu, kuris formuojamas jau eilę metų. Lietuva pastaruoju metu gyvena baimės ir sustiprinto saugumo režimu.

Gali būti, kad karas Ukrainoje, Baltarusijos karinė integracija su Rusija, hibridinės grėsmės ir nuolatinis informacinis spaudimas visuomenei iškėlė saugumo institucijas į pirmą planą. Seimas 2025-2027 metų biudžete padidino finansavimą gynybai, Valstybės saugumo departamentui ir vadinamajai Dignitary Protection Service.

Rugsėjį patvirtinta teisės norma leidžia kariuomenei numušti dronus, pažeidžiančius Lietuvos oro erdvę - tai simbolinis, bet reikšmingas rodiklis, kiek operatyvinių galių perduodama karinėms struktūroms. Visa tai rodo, kad saugumo aparatas šiuo metu įgyja ne tik simbolinį, bet ir praktinį svorį.

Tokioje aplinkoje natūralu, kad visuomenės ir ekspertų akyse įtakingiausiais tampa tie, kurie užtikrina saugumą. Tačiau demokratijos požiūriu tokia struktūrinė proporcija kelia klausimų.

Valstybėje, kurioje įtakingiausiais laikomi jėgos institucijų vadovai, natūraliai stiprėja kontrolės, o ne diskusijos kultūra.

Teisėsaugos, žvalgybos ir karinės institucijos, nors būtinos valstybės stabilumui, veikia pagal kitą logiką nei pilietinės ar politinės - jų tikslas yra prevencija ir drausmė, o ne sprendimų viešumas ar vieša asmeninė atsakomybė.

Kai jos tampa autoriteto šaltiniu, politinė sistema gali imti orientuotis į prievartos retoriką, o ne į demokratinės visuomenės principus.

Ar dar nėra pagrindo teigti, kad Lietuva grimzta į autoritarinį modelį? Ar teisėsaugos institucijos veikia pagal įstatymus, kariuomenė pavaldi civilinei valdžiai, o sprendimus dėl finansavimo ir įgaliojimų priima parlamentas?

Drįstu teigti, kad šių institucijų viešojo įvaizdžio stiprėjimas rodo, jog demokratijos siekiančioje visuomenėje pamažu nyksta balansas tarp kontrolės ir atskaitomybės.

Jeigu įtakingiausiais laikomi tie, kurie turi galią sekti, sulaikyti ar nubausti, o ne tie, kurie turi galią kurti ar argumentuoti, demokratinės institucijos praranda prasmę ir matomumą, o jų vietą užima tokie veikėjai, kaip išskirtinę nekompetenciją demonstruojanti krašto apsaugos Dovilė ar vieną partiją aptarnaujanti teisėsauga.

Reitingų rengėjai pabrėžia, kad tai tik visuomenės nuomonė, bet tokie simboliniai vertinimai daro realų poveikį - jie formuoja kritinio mąstymo neturinčių piliečių valstybės savivoką.

Jeigu viešojoje erdvėje kasmet kartojama, kad įtakingiausi yra prokurorai, saugumiečiai ir statutiniai pareigūnai, visuomenė ima tai laikyti norma, kas pamažu perkelia valstybės galios centrą nuo politinio atstovavimo prie institucinio prievartos aparato, kuriame nėra renkamų žmonių ir kuris veikia pagal tarnybinį pavaldumą.

Tai nėra blogis savaime, tačiau toks pasikeitimas keičia pačią demokratijos prasmę: įtaka atskiriama nuo viešosios atsakomybės.

Šį poslinkį galima matyti ir per viešosios politikos akcentus. Viešojoje retorikoje mažėja dėmesio socialinei politikai, švietimui, kultūrai ar savivaldai - sritims, kurios tiesiogiai formuoja pilietinį pasitikėjimą (nevadinkime dėmesiu to cirkelio, kuris šiuo metu vyksta dėl Kultūros ministerijos).

Tuo pat metu augantis dėmesys saugumo aparatui formuoja kitokį valstybės įvaizdį - valstybę, kurioje statutais ir kodeksais aprašyta tvarka, stabilumas ir prevencija tampa aukštesnėmis vertybėmis nei laisvas viešas ginčas ar nepatogūs klausimai valdžiai.

Tokia kryptis gal dar ir nėra autoritarinė, bet ji nėra ir visavertė demokratinė - tai funkcinė demokratija, kurioje pilietinis dalyvavimas pamažu pakeičiamas instituciniu pasitikėjimu.

Teoriškai šis procesas galėtų būti subalansuotas stiprinant pilietinės kontrolės mechanizmus. Parlamentinė priežiūra, vieši audito rezultatai, ombudsmeno ir žiniasklaidos galimybės gauti informaciją - tai įrankiai, kurie demokratinėje sistemoje sulaiko jėgos institucijų savivalę.

Tačiau Lietuvoje ši sritis nėra stipri. Parlamentinės komisijos dažnai neturi pakankamų resursų, o viešasis auditas neapima saugumo institucijų veiklos. Tai sukuria informacinį vakuumą - institucijos, kurios laikomos įtakingiausiomis, veikia beveik nematomos ir tuo pačiu nekontroliuojamos.

Manote, kad tai labiau simbolinė nei reali problema? Vėl drįstu nesutikti. Teisėsaugos ir gynybos institucijos Lietuvoje teoriškai nėra politizuotos, jų vadovai neturėtų būti siejami su partijomis, o sprendimai dėl jų įgaliojimų turėtų būti priimami viešai. Ar pas mus taip yra?

Istorija rodo, kad simbolinė galia dažnai yra pirmas žingsnis prieš faktinę. Kai visuomenė ilgą laiką mato tik vieną įtakos tipą - jėgą, tvarką, kontrolę - kiti autoritetai nyksta. Politinė vaizduotė silpnėja, o kartu silpnėja ir pasitikėjimas savivalda bei pilietinė atsakomybė.

Todėl šių metų „įtakingiausiųjų" sąrašas - ne tik žaidimas skaičiais ar vardais. Jis yra indikatorius, rodantis tendenciją, kaip visuomenė suvokia valdžią.

Lietuvoje įtakingas tarnautojas šiandien yra tas, kuris griežta ranka užtikrina tvarką, o ne tas, kuris inicijuoja pokyčius. Tokia tendencija galėtų būti suprantama saugumo krizės laikais, bet ilguoju laikotarpiu ji gali riboti demokratijos plėtrą.

Valstybė, kurioje valdžia tapatinama su drausme, o ne su pasitikėjimu, ilgainiui praranda politinę dinamiką - ji tampa administruojama, o ne valdoma.

Faktai rodo, kad Lietuvoje 2025 metais įtakingiausių valstybės tarnautojų viršūnėje yra teisėsaugos ir saugumo institucijų atstovai. Tai atspindi tiek geopolitinę padėtį, tiek visuomenės matomą valdžios vertybinį poslinkį link draudimų ir kontrolės.

Iš šių faktų kylanti išvada paprasta: tai nenatūralus ir rizikingas procesas. Demokratinė valstybė, siekdama apsisaugoti nuo išorės priešų, neturi tapti tokia, kurioje įtaka reiškia galią veikti be valstybės gyventojų kontrolės.

Šūkis „Power is nothing without control" („Galia yra niekas be kontrolės") pirmą kartą buvo panaudotas 1994 metais italų padangų gamintojo „Pirelli" televizijos reklamoje, kurioje vaidino garsus JAV lengvaatletis Carlas Lewisas. Reklamoje jis, avėdamas aukštakulnius, simbolizavo jėgą be kontrolės. Tai buvo įvaizdis, tapęs kultiniu.

Šūkio idėja - paprasta, bet filosofiška: vien galios nepakanka, jei jos negalima suvaldyti. Nuo to laiko „Power is nothing without control" tapo vienu atpažįstamiausių reklamos šūkių pasaulyje ir neretai cituojamas platesniame - politiniame, psichologiniame ar filosofiniame - kontekste.

Ar jis aktualus mūsų dienų Lietuvoje?