1 nuotr.„Būk jūra. Visada būk... Kad niekad nenorėtum būti paprastu tvenkiniu."
Šie keli sakiniai iš vieno garsiausių tėvo Stanislovo pamokslų - lyg lakmuso popierėlis, leidžiantis patikrinti, kuo šiandien alsuoja jaunas žmogus. Ar šiuolaikinė Lietuvos ir platesnio pasaulio jaunuomenė jau geba alsuoti jūros platumu, o gal dar tebėra tvenkinys, neretai laimingas tarp bendraminčių savo uždaroje komforto zonoje?
Google? Vienas klavišo spragtelėjimas. YouTube? Profesoriai, Nobelio premijų laureatai, kvantinės teorijos ir realūs mūšio laukų ginklai - visa tai supilama į telefoną, kurio ekrane dar vakar mirgėjo „fast-fashion" nuolaidos.
Žinių prieinamumas - precedento neturintis, bet kas iš to, jei smegenys veikia kaip nepermaišyta tiršta kava: cukrus slypi dugne, bet gurkšnoji kartų paviršių ir apsimetinėji, kad saldu.
Šiandienos jaunimas turi precedento neturintį priėjimą prie žinių: „Google" informacija pasiekiama per kelias sekundes, o „YouTube" pateikia labai aukštos kokybės, akademiškai pažangų ir profesionalų mokymosi kursą bet kuriam, kuris turi ausines ir penkiolika laisvų minučių.
Dar svarbiau - globalus sąmoningumas. Klimato kaita, žmogaus teisės, karo pabėgėlių drama: šiuolaikiniai dvidešimtmečiai išgirsta apie tragediją Kongo kobalto kasyklose arba protestų Indijoje aidus beveik tuo pačiu metu, kaip ir apie vakarykštes pseudoelito naujienas Vilniuje.
Tai sukuria empatišką, solidarumą vertinančią kartą - tokią, kuri paaukoja sutaupytus eurus Ukrainos dronams, o likusius atiduoda „Maisto bankui" ar gyvūnų prieglaudoms. Solidarumas? Paaukoju eurą, įsisegu geltonai-mėlyną vėliavytę į atlapą, įkeliu „story" su ašarą spaudžiančiu tekstu. Ar tai - jūra? Ar tiesiog fotogeniškas potvynis, kuris, vos tik uždaromas „Instagram", nusenka ir palieka smėlį be pėdų?
Taip, jauni žmonės nebijo laužyti socialinių taisyklių, siekia psichologinio sąmoningumo, derina kelis darbus ar kūrybinius projektus vienu metu. Visa tai liudija, kad jie nebijo būti jūra - gyva, dinamiška, besikeičianti.
Vis dėlto tėvo Stanislovo perspėjimas apie tvenkinį anaiptol neprarado aktualumo. Vienas didžiausių iššūkių - kritinio mąstymo stoka, kuri vis dažniau pasireiškia ne gebėjimo nebuvimu, bet nenoru kelti nepatogių klausimų.
Klimato aktyvizmas. Kiek CO₂ išmeta tavo pigus skrydis į Berlyną, kad galėtum protestuoti dėl... CO₂? Vieno keleivio skrydis be persėdimų, pavyzdžiui, iš Niujorko į Berlyną sukelia apie 0,99 tonų CO₂ emisiją. Tai beveik vienas metinis emisijų biudžetas vienam žmogui, skirtas tam, kad klimato šiluma neviršytų 2°.
O kiek tonų naftos surijo tavo „ekologiškas" iš perdirbto plastiko pagamintas džemperis, su kuriuo pozuoji „Zero-Waste Picnic"? Bet, tfu, kam tie nepatogūs klausimai - juk klimato kaita šventa karvė. Jūra juk nekantrauja bangos keteroje pamirkyti truputį hipokritiško putplasčio, ar ne?
Parama Ukrainai? „Kas neduoda pinigų - tas vatnikas ir putinistas!" O kas tikrina, kur keliauja tie pinigai, kaip veikia gynybos pramonės grandinė, kas raudonu rašikliu brauko asmeninio pelno procentus? O ar daug kas žino, kad Ukraina užima vos 105‑ąją vietą iš 180 šalių pagal 2024 metų Transparency International Korupcijos suvokimo indeksą (CPI), surinkusi 35 balus iš 100.
Ir vėl: klausimas - išdavystė, abejonė - empatijos stoka. Taip gimsta tvenkinys, kuriame vanduo drumstas, bet šiltas; svarbiausia - nekibink dugno, nes iškilsi kaip nepatogus srovei dumblas. Tai nebe jūra - tai stagnuojanti ideologinė bala, kurioje jaunas žmogus painioja moralinį pasitenkinimą su realiu pasauliu.
Tokios temos tampa neliečiamos, ir būtent todėl - pavojingos. Ne todėl, kad jos neteisingos, bet todėl, kad jos tampa nebeatviros diskusijai. Tai - grįžimas į tvenkinį: status quo, kuriame banguoti nevalia, nes bangavimas trikdo kažkieno nustatytas taisykles.
Dažnas jaunuolis išmokytas „tolerancijos", bet retai skatinamas toleruoti abejonių galimybę. Mokykloje, universitetuose, o ypač teisingoje žiniasklaidoje kartojama, ką reikia galvoti - bet nėra mokoma, kaip galvoti. Tai gimdo paviršinį aktyvizmą, kuris mažai ką keičia, bet puikiai atrodo „Instagram" istorijose.
Tėvas Stanislovas kalbėjo apie atleidimą paklydėliui, bet šiandien paklydimas - ne piktumas ir ne tingulys. Tai infantilus įsitikinimas, jog pakanka stovėti „teisingoje barikados pusėje". Jūra tokias iliuzijas skandina be jokio pasigailėjimo - skaudžiai, bet teisingai. Jūra - tai nuolatinis pokytis, kibirkščiuojantys klausimai ir audra, čiumpanti už atviro švarko atlapų ir primenanti: „Taip, tu gali likti čia, šioje baloje, bet drybsosi amžinai liūne, jei nedrįsi plaukti tolyn."
Todėl šiuolaikinis jaunimas vertas pagarbos - už drąsą, jautrumą, globalumą. Tačiau tikroji jūra - ne ta, kuri telpa į kokį nors madingą šūkį. Tikroji jūra prasideda ten, kur nebijoma kelti klausimų net apie šventas karves: ar mūsų veiksmai tikri, ar tik simboliniai? Ar mūsų parama racionali, ar tik emocinė? Ar mūsų pasirinkimai pagrįsti faktais, ar kažkieno sugalvotų algoritmų įrašytais impulsais?
Jei jaunas žmogus išdrįs būti jūra ir giliąja prasme - su visais audrų klausimais, savo netikrumu ir nuolatiniu abejojimu - tuomet net beprotiškai sudėtingas pasaulis netaps jam liūnu. Jis taps kelione.
O kiekviena kelionė prasideda nuo klausimo, kurį jūra visada užduoda: ar tikrai žinai, kur plauki, ar tik seki srovėje plaukiančią bandą?
