Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Karalių

Nes ta senoji, anot liaudies kalbų, buvo tiek pridirbusi, jog net šunys nebenorėjo ėsti jos priimtų įstatymų trupinių. Karalius, kurį liaudis iš įpročio vis dar vadino Prezidentu, sėdėdamas aukso soste pasidėjo ant kelių didžiąją Konstitucijos knygą, kurios net nesivargino vartyti ar laikytis ten suguldytų tiesų - užteko ja pamojuoti, kad tamsuoliai valstybės gyventojai manytų, jog viską sprendžia pagal ją.

Jis mėgo kurti savo įvaizdį, labai tolimą nuo jo tikrosios esybės; mėgo nutaisyti rimtą žvilgsnį, kad neatrodytų pasimetęs, koks visada buvo; o ypač mėgo, kai tautiečiai be perstojo spėliojo, ar jis pasakys „taip", ar „ne". Taigi sušaukė visus naujojo Vyriausybės kepsnio ingredientus į salę ir prasidėjo didysis valdžios dalybų turgus.

Pirmoji atvyko geroji burtininkė Kvietinė - ilgametė profesinių sąjungų valdovė. Ant pečių ji buvo užsimetusi didžiulį šalį, dengiantį raudoną apsiaustą, o vietoj burtų lazdelės atsinešė lenteles ir grafikus apie atlyginimų augimą bei darbo dienų skaičiaus mažėjimą.

„Aš būsiu jūsų premjerė!" - riktelėjo taip, kad rūmų langai sudrebėjo. „Jei tik manęs klausysite, pakelsiu algas, sumažinsiu kainas ir visi Gerovės valstybėje gyvensite kaip pasakoj." - „O kaip dėl biudžeto skylės?" - garsiai paklausė vienas Karaliaus patarėjas, kurio balsas buvo panašus į legendinio „Lakers" pranešėjo balsą arenoje.

„Uždengsim skylę socialiniu teisingumu", - savo žavia šypsena susirinkusiuosius apdovanojo Kvietinė ir pamojavo grafikais lyg sparnais. Karalius kilstelėjo antakį, bet žodžio netarė. Liaudis už durų aikčiojo: gal tikrai atėjo laikas burtininkei tvarkyti valstybės ūkį?

Vos Kvietinė nutilo, į salę įsiveržė triukšmadarys Aukštaitaitis. Jis vilkėjo margą laisvalaikio kostiumą, o ant galvos turėjo tris kepures vienu metu: Seimo nario, liaudies tribūno ir amžino opozicionieriaus. „Karaliau!" - šaukė jis. - „Aš vienintelis moku pakalbėti taip, kad visi patikėtų! Noriu ministrų ir poros ministerijų!" - „Bet reikia turėti planą, suderintą su valstybėje siautėjančiomis gaujomis", - ramiai tarstelėjo vienas niekam nežinomas raštininkas.

„Mano planas paprastas: jei kas nepatinka - rėkiu garsiau už kitus!" - ir jis pradėjo demonstruoti savo sugebėjimus taip, kad net menės krosnyje ugnis užgeso. Karalius primerkė akis - atrodė, jog jam įdomu, bet ne tiek, kad rimtai tai priimtų, nes šiaurėje gyvenantys princai jam jau seniai buvo atsiuntę visai kitą planą.

Visgi be triukšmadario valdžios keitimo parodija nebūtų parodija, tad durys jam liko atviros, nors Karalius, prisiminęs vaikystėje matytą filmuką apie Auksinę antilopę, garsiai pagalvojo, kad antilopė į ministro poziciją tiktų labiau. Dvaro raštininkai šią jo mintį bemat paskleidė visoje valstybėje.

Tada nuo suolo pakilo nepolicininku apsimetantis Kantelis. Ant jo pečių puikavosi antsiuvai, o rankoje - storas segtuvas su užrašu „Pasakos Andriui". „Aš galėčiau būti tas ramus valdžios tvarkytojas", - kalbėjo jis. „Nereikia man daug, tik leiskite sugrįžti į valdžią. Žmonės mane dar prisimena." - „Bet ar turite komandą?" - viltingai paklausė Karalius.

„Komanda jau laukia kieme", - mįslingai šypsojosi nepolicininkas, tarsi vėl rengtų reidą keliuose. „Tik reikia leidimo, ir vėl visus suvaldysim, patikrinsim dokumentus." Kai kurie salėje pritarė - gal reikia tvarkos, bet kiti šnabždėjosi: gal tas nepolicininkas jau per daug pavargęs, o ir komandoje vieni perbėgėliai.

Galiausiai nuo suolo pakilo ramusis Jonameras, atvykęs tiesiai iš savo Jonavos pilies. „Aš norėjau būti premjeru, bet šeima neleido", - tarė jis kaip visada mandagiai. „O kas bus, jei teisingasis valstybės Teismas atšauks jūsų riterio statusą?" - domėjosi Karalius.

„Tada grįšiu į pasaką apie lietuvišką kaimą", - atsakė Jonameras ir nusišypsojo taip gražiai, kad net Daukanto aikštės rūmų damos droviai paraudo. Visi pajuto, kad šis žmogus galėtų tapti premjeru, bet tai neatitiktų užsienio princų geidžiamo pasakos siužeto.

Į menę užklydo ir kiti personažai: nepakeičiamoji karo deivė Pagalienė, kasdien valstybę stebinanti vis nauja savo beribės nekompetencijos aukštuma, visos valstybės kirpėjų svajone tapęs ministras Dubrys, nuožmiai besiginčijantiems rūmų gyventojams ir vėl priminęs, kad kol jie čia ginčijasi, kaimyninėje karalystėje dar vyksta neteisingas karas.

Visų išklausęs Karalius galiausiai nusprendė gaminti dar vieną Vyriausybę. Tam jis turėjo didžiulį įrenginį, kurį liaudis vadino Seimu. Į jį sumetė raganos grafikus, triukšmadario kepures, policininko segtuvą, riterio šarvo atplaišą, ūkininko šakę, mokytojos kreidą ir bankininko skaičiukus. Seimas stenėjo, Seimas braškėjo, o liaudis už vartų laukė - kas gi išeis iš to?

Kai triukšmas nurimo, iš Seimo išlindo naujoji Vyriausybė. Ji turėjo burtininkės balsą, triukšmadario rankas, mero šypseną ir buhalterio skaičiavimo mašiną vietoj širdies. Jai trūko dviejų svarbių dalių: energijos ir ryšio su aplinka, kurių Karalius nesudėjo į savo kreivą šleivą kūrinį.

„Aš esu naujoji valdžia!" - garsiai sušuko Kvietinė. „Visi klausykite manęs, nes kitaip grius biudžetas, o kartu su juo ir Gerovės valstybė!" Liaudis tingiai plojo, nes vis tiek neturėjo kito pasirinkimo. O Karalius sėdėjo soste ir dūmojo: gal kaip nors praeis, nors šiaurės princai ir ne taip padaryti buvo liepę.

Taip Lietuvoje vėl gimė nauja Vyriausybė - kaip ir visada, iš be galo skirtingų veikėjų sudaryta. Vieni džiaugėsi, kiti aimanavo, o Seimas jau vėl ruošėsi, nes žinojo: dar nė viena tokia Vyriausybė neišgyveno ilgiau, nei trunka pasakų katino miegas.

Moralas paprastas: kasmet mes laukiame stebuklo, bet visuomet gauname tą patį pridegusį patiekalą - su triukšmu, pažadais ir pakeltais amžinai nustebusio Karaliaus antakiais. O juk dar labai seniai, 380 metais prieš mūsų erą, Platonas savo veikale „Valstybė" rašė:

„Jei tiems, kurie turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo būdą negu būti valdžioje, tai bus įmanoma sukurti gerai valdomą valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės, bet turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir dorybės. O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, braunasi į valdžią, tikėdamiesi iš jos ir sau atsiplėšti kąsnelį, valstybė negali būti gerai tvarkoma, nes dėl valdžios kovojama, ir šis vidinis karas pražudo ir juos pačius, ir visą valstybę."