Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie mešką

Kas gi nutiko? Ankstų prasidedančio praėjusio savaitgalio rytą Vilniuje pasirodė meška. Tikra, rusva, keturkojė. Ir ne mero be cirkų viešųjų ryšių sumodeliuota, o gyva - iš miško atėjusi, tikriausiai paklydusi ir iš karto pasibaisėjusi tuo, ką pamatė.

Iš miško - į miestą. Tarsi iš natūralios gamtos į absurdišką urbanistinį spektaklį. Kur 90-ųjų statybos „garažų bendrijos" vis dar laiko gynybines pozicijas prieš stiklo ir plieno korporacinius getus. Ir šitoje betoninėje mozaikoje - tikra meška.

Vaikštinėjanti tarp degalinių, viadukų ir troleibusų. Lyg bandytų suprasti, ar čia dar gyvena žmonės, ar tik jų imitacijos su mobiliaisiais telefonais ir vienkartiniais kavos puodeliais.

Ką darė valstybė? Ji, žinoma, mobilizavosi. Reaguota iš karto - tarsi į ateivių invaziją. Tik ne kaip laukta iš rytų, o iš rytmečio. Iš miško. Kadangi meška neturėjo nei leidimo gyventi, nei mobiliųjų duomenų, nei QR kodo, ji iš karto buvo palaikyta potencialia grėsme.

O gal tik konkurente miestiečiams, kurie dabar ją filmavo iš visų pusių, tarsi svetimą kitos planetos atstovę.

Pareigūnai patarė nesiartinti. Lyg meška būtų kokia nors mutavusi ideologija, galinti užkrėsti vis dar lojaliais likusius gyventojus primityvia mintimi: gal visgi gamta nėra žmonių priešas? Nesiartinkit! Nefilmuokit!

Dar ir jūs užsimanysit į mišką - be kondicionieriaus garantuojamo komforto ir privalomos sostinės gyventojui bankinės paskolos.

Ir čia įsijungė „atsakingos institucijos" ir prasideda linksmoji dalis: aiškinama, kad meška galėjo ateiti iš Baltarusijos. Aišku. Kaip gi kitaip. Jei kas nors netelpa į mūsų suvokimą, vadinasi, tai iš Rytų. Net jei tai tiesiog gyvūnas, neturintis nei vizos, nei deklaracijos apie nuolatinę gyvenamąją vietą.

O jei meška dar ir įkando kokiam šlapiam Vilniaus gipskartonui - galima įtarti nelojalių Lietuvai jėgų sabotažą. Lukašenka siunčia miško desantą? Gal. O gal tai dar vienas pabėgėlis nuo totalinio miškų kirtimo?

Galbūt meška atėjo pasiklausti, ar iš viso dar liko nors truputis sveiko proto mūsų planavimo, urbanistikos ir gamtosaugos balanse?

Juk Vilniuje, kur miškas visokių avulių visada traktuojamas kaip būsimo kartoninių daugiabučių kvartalo priešas, kur medžiai kertami ne dėl būtinybės, o dėl „matomumo pagerinimo" meška atrodo kaip paskutinė laukinės logikos atstovė. Ji tiesiog ėjo.

Be plano, be rinkimų kampanijos, be projektinio finansavimo. Ji ėjo per miestą, kuriame už 3 milijonus pastatyti laiptai į niekur ir beveik 200 tūkstančių kainavęs vamzdis pavadintas menu. Ir ėjo taip ramiai, kad visa miestiečių bendruomenė prarado žadą. Pirmą kartą nuo 1990-ųjų kažkas mieste judėjo be jokios isterijos.

Meška nesukėlė avarijų. Ji nestabdė eismo. Ji nekėlė grėsmės biudžetui. Ji nepriėmė kvailų įstatymų. Ji tiesiog praėjo. Ir sugebėjo priversti visus žiūrėti į ją su pagarba - ko joks meras nepasiekė nei su užsakytais reportažais, nei su cukrinėmis „Instagram" istorijomis.

Ir dar vienas paradoksas: vienintelė būtybė mieste, kuri nesiekė valdžios, sulaukė didžiausio dėmesio. Gal todėl, kad žmonės, nors ir pavargę nuo visuotinio melo, dar atpažįsta, kas yra tikra. Ir kai tas tikrumas ateina keturiomis kojomis, pasipuošęs natūraliu kailiu ir tyliai vaikšto po miestą - jis įgauna autoritetą.

Bet kaip visuomet, atsirado „ekspertai". Aiškino, kad viskas dėl klimato kaitos. Kad meškos „elgsena keičiasi". Kad „natūralu, jog gyvūnai ieško maisto miestuose". O gal tiesiog meška nusprendė pasižiūrėti, kokia ta „šiuolaikinė visuomenė"? Gal jai įdomu, kaip atrodo tauta, kuri į „tvarumą" investuoja tik tada, kai gauna subsidiją?

Ši pasiklydusi meška yra tarsi veidrodis, kurio nenorima matyti. Atslinko iš miško, pasivaikščiojo, pažiūrėjo, ir, tikėtina, išėjo su mintimi: čia ne man - čia dar baisiau nei pas mus. Nes miške bent jau niekas neapsimeta. Vilniuje - vien tik fasadas, stikliniai pažadai ir asfaltuotas absurdas.

Galbūt meška padarė daugiau nei bet kuris viešųjų ryšių skyriaus vedėjas. Ji sukėlė susidomėjimą ir eilinį kartą parodė begalinį gausių institucijų egzistencinį absurdą, pasimetimą ir visišką negebėjimą priimti sprendimus.

Geriausiai tai iliustruoja tobulai kvailas seimo aplinkos apsaugos komiteto narės konservatorės Aistės Gedvilienės paaiškinimas, kad Lietuvoje „iki šiol tiesiog nebuvo sukurto algoritmo, kaip aplinkosaugininkams reikėtų elgtis su mieste klaidžiojančia meška."

Meška privertė žmones nusišypsoti. Ji parodė, kad tikrumas - net jei plaukuotas ir keturkojis - vis dar įmanomas.

Bent jau laikinai. Kol neužstatėme dar vieno kartoninio daugiabučio ant paskutinio žalio krūmo.

Vito Tomkaus trigrašis: Dėl autoriaus aiškiai išdėstytų priežasčių, matyt, ir buvo pirmiausiai pasiūlyta meškutę nušauti, o tik po to aiškintis - ko ji čia pas mus atėjo ir ko jai pas mus reikėjo? Pasirodo Kasčiūno ir Svaro pavyzdys yra toks užkrečiantis, kad nenustebsiu, jeigu jų pavyzdžiu netruks pasekti ne tik aplinkosaugos, bet ir kt. LT sukarintos pajėgos. Juolab, kad pavyzdžių jau turime: kai keturi policininkai ir beveik tiek pat sanitarų iškviesti pas sunkiai sergančią ligonę, pasirinko lengviausią gydymo būdą - kulkas... P.S. Kas gali paneigti, jog tai yra pats geriausias būdas išsiaiškinti ne tik paciento ar meškutės, bet ir kitaminčio elgesį bei pažiūras? (Juk ne šiaip liaudyje atsirado posakis: "Skrodimas viską parodys!")