Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie (ne)cenzūrą

Šios mintys ir pastebėjimai kyla ne tuščioje vietoje. Štai jums keletas pavyzdžių, kurie rodo teisinės sistemos kryptį. Tą verta pamatyti ir apie ją kalbėti garsiai ir be užuolankų.

Daugelis tikrai prisimena, kaip Arūnas Valinskas, nuolat įvardijamas įtakingiausiu pramogų verslo atstovu Lietuvoje, buvęs Seimo pirmininku, girtas įkliuvęs už vairo, viename interviu viešai pasisakė apie Valdemarą Tomaševskį: „Lenkų partija ir Tomaševskis neturi nieko bendro.

Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro".

Po šio pasisakymo kilo skandalas, šiuos žodžius pasmerkė net prezidentas, o prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį.

Manote, kad pramogų verslo ryklys ir vienas iš LRT veidų buvo nubaustas? Vertinu jūsų humoro jausmą. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė, įvertinusi gautus duomenis, nusprendė nutraukti tyrimą, nes šiame pasisakyme neįžvelgė nusikaltimo požymių.

Kitas atvejis - Laurynas Kasčiūnas ir jo pasisakymai apie „nelojalius piliečius".

2025-ųjų gegužės 29 dieną tinklalaidėje, kurioje kartu su juo dalyvavo Gabrielius Liaudanskas‑Svaras jie aptarinėjo, kad karo ar diversijos atveju išskiriami „lojalūs" ir „nelojalūs" piliečiai, o „nelojaliems" grėstų eliminavimas. Liaudanskas-Svaras, kalbėdamas apie Šaulių sąjungos narius klausė: „Ar visame tame jiems pasakoma, kad tu turėsi nužudyt nelojalius piliečius?" - į ką Kasčiūnas atsakė: „Tikiuosi, kad pasakoma."

Etikos ir procedūrų komisija ėmėsi tyrimo, tačiau prokuratūra ir vėl atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodama, kad nebuvo nustatyta baudžiamosios veikos požymių.

Trečias atvejis - Lietuvos valstybės kūrėjas Olegas Šurajevas, visuomenininkas ir komikas, kaltintas šmeižtu bei žmogaus veiksmų laisvės varžymu, dėl viešai internete paskelbto vaizdo įrašo apie nukentėjusįjį ir klijavimo lipdukais ant asmens automobilio.

Valstybinis kaltintojas siūlė jam skirti bausmę laisvės apribojimu, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje. Spėkite, koks buvo teismo sprendimas?

Vilniaus miesto apylinkės teismas išteisino valstybės kūrėją Olegą Šurajevą, kaltintą šmeižimu, žmogaus veiksmų laisvės varžymu ir neteisėtu informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimu.

Generalinė prokuratūra ketvirtadienį pranešė nutraukianti tyrimą dėl neapykantą kurstančių pasisakymų Algio Ramanausko laidoje, kuriais buvo menkinami rusų kultūrą pripažįstantys asmenys.

Ikiteisminis tyrimas dėl A. Ramanausko viešų pasisakymų vaizdo įraše, kuriame užfiksuotas jo pokalbis su laidoje dalyvavusiu Nacionalinio susivienijimo atstovu Vytautu Sinica, buvo pradėtas 2024 metų rudenį pagal kelių asmenų pareiškimus.

Šie atvejai - skirtingi, tačiau juos vienija bendra siužetinė linija: sistemai uoliai tarnaujantys visuomenės veikėjai viešojoje erdvėje gali siautėti nebaudžiami ir kalbėti ką nori.

Valstybės teisinėje sistemoje nėra aiškaus ir racionalaus kriterijaus, kada „žodžio laisvė" tampa „kurstymu", - ir tai yra problema.

Kai matome Valinsko atvejį, kuris pasiūlo tiesiog sušaudymą konkrečiam politikui, tyrimas nutraukiamas. Kai matome Kasčiūno atvejį, kuriame kalbama apie „nelojalius piliečius" ir „jų eliminavimą", - tyrimas pradedamas dėl etikos pažeidimo, tačiau prokuratūra ir vėl sako - nėra nusikaltimo požymių.

Kai matome Šurajevo atvejį - vėl nėra nusikaltimo sudėties.

Kitaip yra, jei palieti neliečiamuosius ir nepriklausai sistemai. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos teismai ne kartą skelbė nuosprendžius asmenims, kurie internete ar viešai pasisakė įžeidžiamai apie taip vadinamą „LGBT bendruomenę".

Tai tokie patys atvejai, kai žodžio laisvė susiduria su įstatymo riba, už kurios prasideda neapykantos kurstymas. Tauragės apylinkės teismas 2021 metais vyrui skyrė 2000 eurų baudą už komentarą, kuriame homoseksualūs žmonės buvo niekinami ir lyginami su „tarakonais".

2022 metais Biržuose už panašų komentarą apie „naikinimą" buvo paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, o Klaipėdos teismas už homofobinius komentarus socialiniuose tinkluose dviem vyrams skyrė pinigines baudas ir net realų laisvės atėmimą.

Šiemet Šilutėje gyventojas už įžeidžiančius pasisakymus apie LGBTQ asmenis sulaukė keturių mėnesių namų arešto ir pareigos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Net ir politikai neišvengia atsakomybės - už homofobinius pasisakymus viešai Petrui Gražuliui teismas skyrė daugiau kaip 10 tūkstančių eurų baudų ir žalos atlyginimo.

Šios bylos rodo, kad teismai ne visus komentarus vertina kaip nuomonę, o kaip veiksmą, kuris gali skatinti diskriminaciją ar smurtą.

Dabar pakalbėkime apie pinigus ir palyginkime dvi bylas. Pirmoji - K. Bartoševičiaus vaikų tvirkinimo byla. Dviem nuo konservatorių seimo nario, kaltinamo pedofilija nukentėjusiais pripažintiems vaikams šaltinių duomenimis teismo buvo priteista atitinkamai 8 000 ir 14 000 eurų. Dar 3 000 eurų turtinei žalai atlyginti.

Antroji byla sukėlė ilgalaikį orgazmą gausioje sostinės elito bendruomenėje. Šią savaitę antrosios instancijos Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį, kuriuo nusprendė priteisti ieškovui Andriui Baliui Tapinui ir Laisvės TV solidariai iš atsakovų Artūro Orlausko, UAB „Init", UAB „Nataiva", UAB „Goruva", viešosios įstaigos „Komiko teatras" sumą, viršijančią 116 000 eurų.

Už ką? Ogi už Artūro Orlausko nuomonę apie kažkokiu būdu reitinguose atsidūrusio Andriaus Tapino veiklą ir jos sklaidą.

Šis tekstas - tai mano akimis matoma teisinės realybės panorama, kurioje akivaizdu tai, kad Lietuvos teismai pamažu tampa ne tiek teisingumo, kiek socialinės inžinerijos įrankiu.

Vieni gali kalbėti ką nori - jų žodžiai aiškinami kaip „humoras", „išsireiškimo forma" ar „retorinis perlenkimas". Kiti - ypač nepriklausomi, be valdiškų šėryklėlių išsilaikantys žmonės ar žiniasklaidos kanalai už kiekvieną pasakytą sakinį sumoka tūkstančius.

Kai Valinskas kalba apie šaudymą - tai „juokas". Kai Kasčiūnas svarsto apie „nelojalių piliečių eliminavimą" - tai „neteisingai suprastas kontekstas". Kai Šurajevas tyčiojasi iš seimo narių - tai „jo nuomonė".

Bet kai eilinis pilietis piktai pakomentuoja apie mums pro visas informacijos priemones brukamą LGBT propagandą, jam gresia teistumas, 2000 eurų bauda ar net namų areštas.

Kuomet žiniasklaidos kanalai, neįtraukti į valdžios parankinių sąrašus išdrįsta kalbėti kitaip - jiems priteisiama 116 000 eurų už „moralinę žalą".

Pinigai tampa pagrindiniu cenzūros siautėjimo mechanizmu. Didieji, sistemos globojami kanalai dosniai finansuojami iš valstybės biudžeto, o alternatyvūs - baudžiami teismuose.

Vieni gauna dotacijas, kiti - ieškinius. Vieniems priteisiamos solidžios sumos už tariamą moralinę žalą, kitiems informacijos sklaida gali baigtis varžytinėmis ir bankrotais.

Taip tyliai, be triukšmo, formuojama nauja viešosios erdvės architektūra: scenoje lieka tik tie, kurie moka gražiai tylėti arba teisingai kalbėti.

Kai teismas pedofilija kaltinamo seimūno tvirkinimo aukoms skiria po kelis tūkstančius, bet žurnalistui ar aktoriui už žodį - šimtus tūkstančių, vadinasi, teisingumas jau įkainotas naujai formuojamos rinkos logika.

Ir ši logika paprasta: už tylėjimą ir kalbėjimą kaip reikia - biudžeto pinigai, už kalbėjimą prieš sistemą - tūkstantiniai ieškiniai.

Taip po truputį Gerovės valstybėje žodžio laisvė virsta nebe teise, o prabanga, prieinama tik tiems, kurie turi pakankamai pinigų advokatams.

Mažieji, savarankiški, kritiški balsai eliminuojami ne oficialia cenzūra, o teismų ieškiniais. Ir nėra ko skųstis - niekas jų neuždaro. Po teismų sprendimų jie tiesiog nebeišgyvena.

Kaip tiksliai yra pasakęs George'as Orwellas: „Jeigu laisvė apskritai ką nors reiškia, tai teisę sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti."

Ir šiandien ši teisė Lietuvoje turi kainoraštį - nuo kelių tūkstančių iki šimto tūkstančių eurų, priklausomai nuo to, ką ir apie ką tu pasakei.