Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie (ne)tiesą

Šiandien, vis dar besitęsiančio karo Ukrainoje fone, vis svarbiau tampa ne tai, kiek kilometrų už seniai įstrigęs frontas pasislinko į vieną ar kitą pusę, o kas ir kodėl apie tai pasakoja.

Informacinis laukas tapo toks tirštas, kad kartais atrodo, jog ne realūs sprogimai mūšio lauke formuoja politines nuotaikas, o tekstai, ataskaitos ir „naratyvai", kas normalia kalba vadinama tiesiog pasakojimais.

Ir būtent čia iškyla paprastas, bet žiauriai svarbus klausimas: jei meluoja visi, tai kaip atpažinti, kas meluoja profesionaliai (BBC skandalo su D. Trumpu pavyzdys), kas dėl nežinojimo, o kas iš principo?

Nes melas šiandien turi hierarchiją, struktūrą ir sistemą. Ne visi meluoja vienodai, ir būtent šis niuansas lemia, kaip mes suprantame patį karą, jį aptarnaujančią politiką, karą skatinančias institucijas ir jų interesus.

Ukrainos valdžios cenzūra - puikus šios realybės lakmuso popierėlis. Taip, apie tai daug nekalbama, bet faktas tas, kad Ukraina turi cenzūrą. Tai karinė cenzūra, tokia pati kaip Izraelyje, JAV karinių konfliktų Rytuose metu ar bet kurioje kitoje kariaujančioje valstybėje.

Tai nėra nei paslaptis, nei priežastis apsimesti naiviais. Ir tai yra normalu karo metu: ribojami nuostolių skaičiai, draudžiama filmuoti karių judėjimą, slepiamos detalės apie infrastruktūros smūgius. Informacija apie milžinišką pastarųjų savaičių korupcijos skandalą - tai taip pat informacinio karo dalis.

Suprantama, kad Rusijoje situacija analogiška. Tai valstybė, kurioje propaganda nėra tik komunikacijos priemonė.

Joje dar nuo Tarybų Sąjungos laikų propaganda, kurią mano karta puikiai prisimena, yra valstybės valdymo metodas - sistema, kurioje tiesa yra grėsmė režimui.

Todėl galima sakyti, kad Ukraina ir Rusija situaciją mūšio lauke iškreipia panašiai. Ar kas nors tiki, kad iki 2025 metų lapkričio 21 dienos vardais oficialiai patvirtinta apie 70 935 žuvusių Ukrainos karių? Tai karo laikų kontrolė, kuri, patinka mums ar ne, yra realybės dalis.

Visai kitas žvėris - Lietuvoje jau seniai įsitvirtinę Vakarų think tank'ai. Tai yra analitinių tyrimų centrai, kurie viešai pristatomi kaip nepriklausomos ekspertinės institucijos, tačiau praktikoje dažnai veikia pagal aiškias finansavimo, politinių interesų ir ideologinių nuostatų linijas.

Trumpai tariant, jie kuria politines išvadas, kurios patogios jų rėmėjams, todėl dalis jų produkcijos gali tapti paprasčiausia propaganda.

Suprantama, kad priklausomai nuo savo pasaulėžiūros žmonės mėgsta juos arba romantizuoti, arba demonizuoti.

Vieniems tai rimtos institucijos, analizuojančios geopolitiką akademine kalba, kitiems - gerai apmokami propagandos fabrikai, kuriuos maitina tie patys fondai, daugelį metų finansuojantys globalias vakcinų programas ar globalistų viršūnių konferencijas Davose.

Ir taip, reikia pripažinti: think tank'ai nėra hermetiškai uždarytos ir nuo išorės veiksnių sterilios laboratorijos. Jie priima pinigus iš vyriausybių, korporacijų, fondų, filantropų.

Pavyzdžiui, LRT noriai ir dažnai cituojamą „Chatham House" finansuoja britų vyriausybė, Norvegija, Kanada, „Shell", BP, įvairūs globalūs fondai, tarp jų - ir Rockefellerių ar Gatesų. Tai yra tikri faktai, o ne sąmokslo teorijos.

Ar galima daryti išvadą, kad šios institucijos gamina užsakytą propagandą? Progresyvusis sostinės elitas teigtų, kad toks įtarimas yra toks pat supaprastintas, kaip manyti, jog universiteto studentas savo darbuose rašo melą vien dėl to, kad jo stipendiją apmoka valstybė.

Vis dėlto finansavimas labai dažnai lemia ne tik tyrimo temą, bet ir „pageidaujamą" rezultatų interpretaciją. Jei fondas finansuoja klimato kaitą - bus tyrimų apie mirtiną klimato kaitos poveikį.

Jei donoras finansuoja valstybių saugumą - bus tyrimų apie blogąją Rusiją ir gerąją NATO. Čia ir slypi esmė, kuri dažnai pradingsta informacijos triukšme: think tank'ų prielaidos yra šališkos, jų metodai tikrinami retai, bet dažniausiai priimami kaip neginčijama tiesa.

Donoras, suteikdamas finansavimą, visada gali nurodyti reikiamą vėjo kryptį: „rašykite, kad balta yra juoda", nors viešai teigiama, kad minėti institutai saugo reputaciją ne mažiau nei donorų pinigus.

Nereikia tikėti, kad think tank'ai neklysta. Žinoma, jie klysta. Kartais ignoruoja kitų regionų pozicijas, per daug remiasi Vakarų saugumo paradigma, dažnai tampa politinio diskurso dalimi.

Kai tai paaiškėja, jie skuba aiškinti, kad jų šališkumas yra struktūrinis, o ne atviras melas. Sąvoka „šališkumas yra struktūrinis" reiškia, kad šališkumas kyla ne iš atskiro žmogaus ar vienkartinės klaidos, o iš pačios sistemos, struktūros arba taisyklių, kurios nulemia, kaip renkama informacija, kaip ji interpretuojama ir kokios išvados daromos.

O štai pastarosiomis dienomis itin patraukli karo pabaigos prognozių tema yra dar vienas informacinio chaoso ir propagandos pavyzdys. Žmonės nori karo pabaigos datos. Nori mėnesio.

Nori konkretaus veiksmo ar sakinio, suteikiančio iliuziją, kad karo procesą dar galima kontroliuoti. Bet karo prognozės - tai ne sinoptiko darbas. Realybė tokia: šiandien egzistuoja tik trys pagrindiniai scenarijai, ir visi jie nemalonūs, bet bent jau racionalūs.

Pirmas - skausmingas politinis kompromisas, kuriame Ukraina netektų dalies teritorijų mainais į saugumo garantijas ir pinigus.

Antras - paliaubos ir užšaldytas konfliktas, dar viena Donbaso versija, tik platesnė ir ilgesnė.

Trečias - ilgas, sekinantis karas, kuriame nei viena pusė nepasiekia lemiamo lūžio, toliau žūsta žmonės, o Vakarai ir Rusija po truputį testuoja vieni kitų atsparumą.

Nė vienas scenarijus nėra gražus, nė vienas - herojiškas, nė vienas nesibaigs fejerverkais. Štai kodėl informacinis laukas tampa toks svarbus: kai frontas nejuda, propagandistai tuntais juda tarp fronto linijų.

Jie formuoja ne tik nuotaikas, bet ir kuria politinį spaudimą. Jie lemia, ką politikai gali sau leisti sakyti, o ko - ne. Jie nustato rėmus to, ką mums galima žinoti ir ko - ne.

Štai kodėl svarbiausia išvada yra paprasta: norint turėti tikrą vaizdą, būtina kritiškai mąstyti. Kritiškai mąstyti - tai nereiškia sakyti „visi meluoja vienodai". Kritiškai mąstyti šiandien reiškia suprasti, kad informacinis karas turi sluoksnius.

Vienas sluoksnis - totalitarinis, kuriame melas yra valstybės pamatas. Kitas - karinis, kuriame cenzūra yra būtina. Trečias - analitinis, kuriame šališkumas neišvengiamas, bet metodai vis tiek privalo būti tikrinami.

Ir ketvirtas - emocinis, kuriame gyvena paprasti žmonės, pavargę nuo melo, žiniasklaidos gąsdinimų ir žemos kokybės bei pigios propagandos.

Meluoja visi, bet ne visi meluoja pagal tą pačią logiką. Vieni meluoja sistemingai, kurdami mums alternatyvią realybę. Kiti meluoja selektyviai ir daro tai tam, kad apsaugotų kariuomenę.

Treti nutyli realią tiesą, nes finansuotojo interesai diktuoja ne tik temą, bet ir išvadą. Ketvirti klysta, nes analizuoja įvykius tik per savo prizmę.

Šiandien, kai informacija tapo karo fronto linija, o kiekvienas tekstas - politine mina, svarbiausia suvokti ne tai, kuri pusė tobula, o tai, kas vis dar leidžia tiesai egzistuoti, kad ir kaip ją smaugia propagandos kilpa.

Nes tik ten, kur realybė ir kalbėjimas apie ją nėra nusikaltimas, gali gimti tiesa grįsta objektyvi analizė, o ne visiems iki gyvo kaulo nusibodusi propaganda.

Ir tik ten, kur tiesa ir objektyvi analizė nėra nusikaltimas, gali atsirasti išmintingi politiniai sprendimai, turintys šansą pabaigti beprasmišką žmonių žudymą.

Pabaigai - tobula Džordžo Orvelo frazė, kuri tinka daugeliui skaitančių mano tekstus: „Kuo labiau visuomenė tolsta nuo tiesos, tuo labiau ji nekenčia tų, kurie ją sako."

Dabar suprantate, kodėl esame tokie nekenčiami?