Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie „skandalą"

Eteryje pasirodė fragmentas iš privataus pokalbio - laidos svečias Robertas Javtokas manė, kad kamera jau išjungta, ir prakalbo, kad viena krepšininkė vaiką augina su „juodu vyru". Negana to, jis komentavo, jog anksčiau ji „buvo su moterimi".

Šis pasisakymas buvo pateiktas kaip vieną Lietuvos krepšininkę įžeidžiantis komentaras. Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius, pamatęs, ką pridirbo, puolė teisintis: „...turinys buvo įdėtas per klaidą. Respondentas nežinojo, kad yra filmuojamas, [...] jis nerinko žodžių, tinkamų eteriui, tačiau jokiu būdu nebuvo piktas, norėjęs užgauti ar įžeisti."

Žmogus kalbėjo privačiai, gal tikrai neatsargiai - bet jokiu būdu neturėdamas intencijos ką nors įžeisti. Ir vis dėlto užteko vienos frazės, kad triukšmingai gimtų „skandalas". Žiniasklaida paleido savo įprastą malūną: interpretacijos, rėkiančios antraštės, moralinis pasmerkimas.

Klasikinė ir puikiai pažįstama schema - frazė ištraukiama iš konteksto, o žmogaus pasisakymo esmė ir pagrindinė mintis pamirštami. Lietuvos viešoji erdvė pamažu virsta moralinės isterijos arena: atsitiktinai ištartos frazės ar neapgalvoti pasisakymai tampa „nacionaliniais skandalais", o tikrieji patyčių atvejai lieka nepastebėti paraštėse. Žiniasklaida šiandien ne tik reaguoja į įvykius - ji pati juos kuria.

Dar 2017 metais tuometinis „Lietuvos ryto" komandos vadovas Gedvydas Vainauskas, kalbėdamas apie betvarkę komandos viduje, interviu metu netaktiškai pasisakė apie juodaodžius krepšininkus. Jo frazė apie „trijų juodaodžių taisyklę" tapo rasistinio pasisakymo simboliu.

Bet kur yra riba tarp atsakomybės už savo žodžius ir moralinio linčiavimo? Žiniasklaida šį epizodą pavertė ne pasisakymo analize, o viešu spektakliu. Vainauskas nebuvo nei valstybės pareigūnas, nei politinis ideologas, tačiau jo reputacija buvo sutrypta, po ko jis pasitraukė iš krepšinio.

Mes žinome, kad Lietuva jau seniai tapusi keleriopų standartų valstybe. Štai vos iš antro karto Seimo pirmininku išrinktas ir alkoholio pavartojęs vairuoti mėgstantis Arūnas Valinskas 2020 metais pareiškė nuomonę apie kitą politiką: „Tokius reikėtų šaudyti, šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėti nuo jo."

Lenkijos Seimo vicepirmininkas kreipėsi į Lietuvos Seimo pirmininką atkreipdamas dėmesį į galimą neapykantos kurstymą. Vėliau Valinskas pats aiškino, kad tai buvusi satyra, kalbėta tariamąja nuosaka, be jokio raginimo imtis veiksmų. Vis dėlto frazė skambėjo grasinančiai. Skandalas tuo atveju negimė, tuo labiau - anot prokuratūros atstovų, pasisakyme nebuvo jokio nusikaltimo.

Du intelektualūs šviesuomenės atstovai - „Valstybės kūrėjas" Olegas Šurajevas ir teisingojo jaunimo dievinamas Algis Ramanauskas (literatūrinis pseudonimas „baigiu greitai") - nuolat ironizuoja ir tyčiojasi iš politikų, jų išvaizdos, šeimų ar elgesio. Tai daroma viešai, neretai peržengiant padorumo ribas. Tačiau reakcija - minimali. Kodėl? Nes jie turi dvaro „humoristo" statusą.

Tai tarsi apsauginis skydas: kai kalbi kaip satyrikas, esi atleistas nuo atsakomybės. O jei kas nors kreipiasi į teisėsaugą, jiems būna paaiškinama, kad tai viso labo tik nuomonė. Tiesa, Valstybės kūrėjas O. Šurajevas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį ir 507 straipsnio 1 dalį - dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir dėl politikų garbės bei orumo pažeidimo. Politikų orumas buvo įvertintas net 25 eurų suma.

Šią savaitę savo tyrimo išvadas sušvelnino ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), kuri patikslino savo sprendimo formuluotę dėl televizijos laidų vedėjo Algio Ramanausko pasisakymų, praėjusiais metais paskelbtų jo „YouTube" kanale. Pabrėžta, kad jie nebuvo nukreipti prieš konkrečią tautinę ar kalbinę bendruomenę. Ką tiksliai pasakė A. Ramanauskas?

Jis pokalbyje su politiku Vytautu Sinica samprotavo: „Įsivaizduokime namų ūkį, kur tėvas garsiai pasileidęs rusišką filmą, o mama garsiai klauso rusiškos muzikos. Tai juos... Klausimas, ką pirmiau padaryti - atimti vaikus ir po to juos sušaudyti, ar prie vaikų... Ne, aišku, atimti vaikus ir po to. Vaikus reikia atimti iš tokių". Tai juk tik konservatoriaus nuomonė, ar ne?

Kur kas griežtesnės reakcijos sulaukė kiek toliau nuo dvaro esantis komikas Dominykas Klajumas. Jo tinklalaidėje skambėję komentarai apie žemaūgius buvo pripažinti kurstančiais neapykantą: „...komentarai, pateikti kaip „juodas humoras", ne tik žeidžia, bet ir gali sukelti rimtų psichologinių pasekmių, prisidėti prie patyčių normalizavimo", - konstatavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Tyrimą pradėjo ir prokuratūra, nors realių kaltinimų kol kas nepareikšta.

Paradoksas, kuriuo ministras aferistas Dainius Kreivys visą kadenciją aiškino nenormalias elektros kainas, akivaizdus. Netaktiška frazė privačiame pokalbyje - skandalas. Raginimas „šaudyti po vieną per metus" - humoras. Patyčios iš politikų - kasdienybė.

Dar 1962 metais amerikiečių istorikas Danielis Boorstinas aprašė, kaip žiniasklaida kuria pseudoįvykius - dirbtines „naujienas", kurios priverčia visuomenę reaguoti, nors realaus turinio ten būna nedaug. Tai labai panašu į mūsų situaciją: žiniasklaida konstruoja sensacijas, o realybė tampa tik fonu. Skandalai šiandien dažnai neatsiranda iš faktų - jie gimsta iš pačios žiniasklaidos poreikio.

Kam visa tai naudinga? Reitingams: skandalai generuoja paspaudimus ir peržiūras. Sensacija greičiau parduodama. Lengviau užsipulti sportininką ar komiką, nei politikos elitą. Jei dar pasisakymas dera su generaline redakcijos linija - jis pateisinamas kaip humoras. Jei kertasi - tampa „skandalu".

Ką daryti? Reikėtų aiškių standartų: skandalas turi būti skandalas tik tada, kai įvyksta tikras etinis ar teisinis pažeidimas. Ne už privačiai ištartą frazę, ne už netinkamą juokelį, o už tikrus veiksmus. Moralė negali būti selektyvi - ji turi vienodai galioti visiems. Kai visuomenė pradės reikalauti proporcingumo, skandalų fabrikas ims strigti. Nes tuomet skandalas be pagrindo pats taps tikruoju skandalu.

„Jeigu nebūsite atsargūs, laikraščiai privers jus nekęsti engiamųjų ir mylėti tuos, kurie juos engia." Šie žodžiai priklauso Malcolm X (1925-1965) - vienam ryškiausių JAV pilietinių teisių judėjimo lyderių, kuris žinomas dėl savo radikalios kritikos rasizmui ir baltųjų privilegijoms.

Jo mintis apie žiniasklaidos galią šiandien skamba taip pat aktualiai, kaip ir prieš pusšimtį metų.