Jonas IVOŠKA: Bukumo požymis taikų bendrabūvį grįsti baime

Tokių šeimų sutuoktiniai nesikivirčijo ir su kaimynais. Jie dažniau veikdavo tarpusavyje subendrintomis pastangomis ir iš to turėdavo apipusės naudos.

Skandalistai paprastai susilaukdavo kvaišų, bukapročių, tešlagalvių „epitetų". Tokiems kaimynai nenešdavo skerstuvių, jie retai susilaukdavo javapjūtės ar bulviakasio talkų.

Žodžiu, žmonės bendrabūvį, grindžiamą ne prievarta ir baime, o santarve ir pagarba kito savasčiai, laikė vertybe.

Manau, kad toks sodietiškas bendrabūvis daug kuo gali būti pamokantis ir tarpvalstybiniuose santykiuose. Juk pilietinė darna, nesikišimas į kaimynų vidaus reikalus, abipusiai naudingas ūkinis bendradarbiavimas - krašto turtėjimo ir pažangos sąlygos.

Suprantama, kad turint kaimyną, kuris taikų sambūvį supranta tik baimės pagrindu, lygiavertė bendrystė yra problemiška.

Tačiau, nesant pariteto, pavyzdžiui, karinių galių santykyje, nėra reikalo kaimyno norą jaustis galingesniu bandyti nuginčyti, jam įrodinėjant priešingai. Ramiai pripažinkim jo naikinamosios galios viršenybę, nedėdami pastangų tai praktiškai įrodyti.

Parodykim jam savo pranašumus, pavyzdžiui, gamtotvarkoje, visuomenės savivaldos srityje, atskirose sporto šakose, kad jam kiltų noras su mumis varžytis ne toje srityje, kur jis neginčijamai stipresnis, o ten, kur mes lygiaverčiai ar pranašesni. Neskatindami kaimyno įrodinėti savo pranašumo ten, kur jis akivaizdžiai stipresnis, neaktyvuosime jo įrodinėjimo paskatos.

Vadovaukimės išmintimi ir siūlykime kaimynui varžytis tose srityse, kur mes turime pasiekimų. Be varžytuvių pripažindami jo konkretų pranašumą, žymiai sumažinsime kaimyno motyvaciją veikti toje srityje, kurioje nėra rungtyniavimo stimulo. Primeskime jam savo valią varžytis ten, kur yra įrodinėjimo intriga, kvieskime jį bendradarbiauti, kur abipusė nauda.

Šiandieninės mūsų pastangos tarpvalstybiniuose santykiuose pasiekti teigiamą rezultatą kaimyno gąsdinimu, o ne derybomis, labiau atitinka bukumo, o ne išminties kriterijus.