Margarita STARKEVIČIŪTĖ: Apie Lietuvos istorinį vaidmenį

Nors turime daugybę institucijų ir specialistų, atsakingų už archeologinius tyrimus, paveldo apsaugą ir istorinę atmintį - šiandien Vytauto palaikų likimu domisi tik vienas istorijos entuziastas ir... prokuratūra.

Tai - akivaizdi gėda. Gyvename technologijų amžiuje, kai senovės palikimą galima tirti įvairiais moderniais metodais. Toks tyrimas jau seniai turėjo būti atliktas.

Lygiai taip pat seniai reikėjo rimtai ištirti Vilniaus krašto istoriją ir ten gyvenusias tautas. Vaikystėje teko ten gyventi su tėvais, bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis.

Pagal Baltarusijos sieną XX a. 7-ajame dešimtmetyje gyveno žmonės, kalbantys lenkiškai - jų buvo nedaug. Lietuvių taip pat buvo mažai, nors jų skaičius vėliau didėjo. Baltarusių nebuvo - jie galėjo gyventi visai šalia, Baltarusijos teritorijoje. Rusų taip pat beveik nebuvo, nors rusų kalba dominavo valdžios institucijose ir mokyklose, kuriose mokymas vyko tik rusiškai.

Pagrindinė gyventojų grupė buvo save tuteišiais vadinantys žmonės - šiandien, retrospektyviai vertinant, greičiausiai Kiev Rus rusėnų palikuonys. Jie kalbėjo savita slavų kalba, kuri turėjo mažai bendro su lenkų, su baltarusių, o tuo labiau - ukrainiečių kalbomis. Tuteišiai didžiavosi savo kilme ir drąsiai prisistatydavo tokie esantys, nors buvo spaudžiami prisistatyti rusais. Jie sakydavo, kad kalba „poprostu", nebuvo itin religingi - bet ir bažnyčia tuo metu buvo draudžiama.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lenkija pradėjo finansiškai remti Vilniaus krašto
gyventojus, todėl nemažai tuteišių ėmė prisistatyti lenkais, išmoko lenkų kalbą. Dabar šie pasienio su Baltarusija rajonai vadinami lenkiškais, nors tai neatitinka istorinės realybės. Sakyti, kad tuteišiai buvo surusėję lenkai - nėra atsakinga. Iki 1939 m. šios žemės priklausė Lenkijai. Tačiau dar mažiau atsakinga būtų teigti, kad tuteišiai susiję su baltarusiais - realiame gyvenime jie su jais mažai bendravo.

Deja, Lietuvos istorikams neįdomu, kas vyko visai šalia Vilniaus prieš kelis dešimtmečius. Daug patogiau skleisti Maskvai (praeityje vadinamiems maskvėnams) naudingą naratyvą, kad LDK kalbėjo senąja slavų kalba, iš kurios vėliau išsirutuliojo rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbos ir tautos. Tačiau tuteišių buvimas ir jų kalba iki  šių dienų paneigia šį teiginį.

Kiev Rus, LDK sudėtyje buvo slavų genčių sąjunga, vėliau bendrai vadinama rusėnais su savo kalba iįstatymais. Atsisakydami savo tapatybės dėl lenkiškų pinigų tuteišiai atsisakė teisės į Kiev Rus istorinį paveldą ir turtingus išteklius, atiduodami ją į kazokų (palyginus neseniai pradėjusiais save vadinanti ukrainiečiais) ir rusų rankas.

Reikia visiems atminti, kad LDK buvo lietuvių ir rusėnų valstybė, atsiradusi kovų prieš tororių ordas pasekoje, kai Lietuvos kunigaikščiams teko ginti savo žemes nuo totorių niokojusių Kiev Rus kunigaikštystę. Mes niekada praeityje neturėjome valstybės nei su ukrainiečiais (kazokais) nei su baltarusiais. Šios tautos atsirado daug vėliau.

O prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kabančios trys vėliavos: Lietuvos valstybinė, istorinė su Vyčiu (panašią dabar kopijuoja baltarusiai) ir Ukrainos rodo nemokšiškumą ir istorijos nežinojamą. Galbūt toks atsainumas istorinės vėliavos atžvilgiu ir skatina Rusiją teigti, kad Lietuva yra tik Europos pakraštys.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Lietuva buvo kilminga Europos valstybė. 1923 m.surašymo duomenimis, net neįskaitant Vilniaus ir Klaipėdos (prijungtos 1923 m.) kraštų, šalyje buvo 3 500 dvarų ir palivarkų, tai yra bent 3500 šeimos priklausė istorines šaknis turinčiam bajorų sluoksniui. Šiuolaikinė Lietuva turėtų įteisinti kilmingumo pripažinimą kaip istorinę paveldo dalį.

Yra dar vienas svarbus faktas, apie kurį Lietuvos istorikai dažnai nutyli. 1945 m. Jaltos konferencijoje Stalinas pažadėjo JAV prezidentui F. D. Ruzveltui, kad po karo bus atkurta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė.

JAV niekada nepripažino Baltijos šalių inkorporavimo į SSRS. Sovietų kariuomenė labai priklausė nuo JAV paramos - vyresni žmonės dar prisimena praeinančius Raudonosios armijos karius,vaišinančius vaikus amerikietiškais konservais, tad atsisakyti Stalinas nelabai galėjo.

Kodėl Stalino pažadas nebuvo įgyvendintas - tai klausimas, į kurį turėtų atsakyti mūsų istorikai bendraudami su JAV istorikais, užuot nuolat gvildenti Salomėjos Nėries pasirinkimus. Tai užčiauptų visas spekuliacijas apie valstybių sienas.

Atrodo pateikti atskiri nelabai susiję istorijos faktai, bet jie remiasi realiais amžininkų atsiminimais, o ne abejotinos vertės interneto informacija. Reikėtų bent patiems nepamiršti, kokį svarbų ir garbingą vaidmenį Lietuva užėmė Europos ir pasaulio istorijoje.