1 nuotr.Šiandienos geopolitinėje įtampoje vis dažniau iškyla istorijos interpretavimo klausimas. Kaip ir kam naudinga ją iškraipyti?
Lankydamasi Valdovų rūmuose, apžiūrinėjau senųjų žemėlapių ekspoziciją ir pastebėjau tai, kas, manau, turėtų kelti klausimų kiekvienam istorijai neabejingam žmogui.
Pirmasis eksponuojamas žemėlapis, vaizduojantis Vytauto Didžiojo laikų LDK, visiškai nutyli apie tai, kas iki tol buvo vadinamoje Kijevo Rusios teritorijoje.
Kai paklausiau rūmų darbuotojų, kodėl neminimos slavų gentys - polianai, drevlianai, severianai, radimičiai ar variagai (kildinami iš vikingų) - man atsakyta, kad „pasirinkta tokia laikotarpio apžvalga".
Tai - sąmoningas istorinio konteksto supaprastinimas, o gal net slopinimas.
Variagai, kuriuos šaltiniai sieja su vikingais, suvienijo slavų gentis aplink Kijevą dar iki LDK ekspansijos į šias žemes.
Jokių „ukrainiečių" ar „rusų" tada dar nebuvo - šios tautinės tapatybės susiformavo gerokai vėliau.
Vakarų šaltiniuose „ukrainiečiai" kaip tautinė grupė pirmą kartą minimi tik XVII a., kai taip buvo vadinami kazokai, gyvenę dabartinėje Černigovo srityje.
Jie buvo sukūrę savo valstybę, sukilę prieš Rusiją, sukėlę karą tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos.
Po to paradoksaliai pasirašė „amžinos draugystės" sutartį su Rusija. Šis istorijos ciklas kelia nerimą - ar vėl bandoma sukurti dirbtinį konfliktą tarp Rusijos ir Europos, tikintis vėliau tą patį modelį pakartoti?
Yra visos priežastys manyti, kad mūsų istorikai - sąmoningai ar nesąmoningai - prisideda prie iškreipto naratyvo kūrimo.
Vytauto laikų LDK buvo ne „proslaviška" valstybė, kaip bandoma vaizduoti šiandien, o proeuropietiška.
Apie tai byloja Gedimino laiškai, kuriuose siekiama ryšių su Vakarų Europos miestais ir popiežiumi, taip pat vėlesnės dinastinės sąjungos su vakarų monarchais, prekybiniai santykiai bei kultūriniai mainai.
Svarbu priminti, kad Maskvos kunigaikštystė ir Kijevo Rusia šimtą metų mokėjo duoklę totorių ordoms.
LDK žygiai iki Juodosios jūros buvo būtini - ne dėl agresijos, bet dėl gynybos. Kai ši totorių grėsmė išnyko, LDK atsitraukė. Tai buvo racionali, vakarietiškai orientuota politika. LDK siekė stabilumo ir prekybos, o ne ideologinės ekspansijos.
Šiandien, kai mūsų valstybė yra geopolitinėje kryžkelėje, būtina remtis tikslia, neiškreipta istorine atmintimi.
Ne „nuosaikių interpretacijų" širma, o tiesos ieškojimas turėtų būti mūsų istorinio pasakojimo pagrindas. Jei patys nežinosime savo tikrosios praeities, ją mums parašys kiti - pagal savo interesus.
Lietuva turi turtingą, vakarietišką, atvirą istorinį paveldą. Jį reikia ne slėpti, o drąsiai rodyti pasauliui.
