1 nuotr.Teko skaityti, kad džinsai kažkada buvo sukurti kaip darbininkų klasės drabužis - tvirtas ir patikimas.
Vėliau juos pradėjo populiarinti visokie maištininkai, alternatyva. Dar vėliau šis proletarų, subkultūrų ir socialinių apačių drabužis buvo pasičiuptas mados dizainerių ir staiga, išpieštas, nusagstytas svarovskiais ar net brangakmeniais, arba dailiai išplėšytas, virto aukštuomenės rūbu, demonstruojamu ant podiumų, dėvimu visuomenės grietinėlės ir parduodamu už tūkstančius dolerių.
Galiausiai ši aukštoji mada vėl leidosi žemyn link masių - prisiminkime visas tas „madingas" merginas, žiemą šąlančias su skylėtom kelnėm...Tai vadinama kultūrine apropriacija.
Kažkas panašaus pas mus yra įvykę ir su mitingais. Mūsų „elitas", būdamas valdžioje, tampa itin alergiškas protestams. Jie skelbiami iš principo nelegitimiais, netinkamais (nors tokie protestai juk ir kyla tada, kai nebėra jokių kitų priemonių visuomenei būti valdžios išgirstai), moraliai nepriimtinais.
Duodama suprasti, kad padorūs piliečiai neturėtų ten eiti, ar turėti ką bendro su „marginalais", „radikalais", „nežinia ko norinčiais rėksniais", „visuomenės dugnu". Protesto renginiams organizuoti sudaromos visos įmanomos teisinės ir administracinės kliūtys.
Daromas spaudimas scenos įrangos tiekėjams mitingų organizatoriams jos nenuomoti, arba dirbtinai užkeliamos kainos.
O visas šias kliūtis vis dėlto įveikus, policija išvakarėse „profilaktiškai pasikalba" su besiruošiančiais į renginį, ryte stabdo, tikrina ir apgrežinėja protestuotojų autobusus, važiuojančius į Vilnių.
Čia jau budi riaušių malšinimo daliniai su pilna ekipuote, pasirengę pademonstruoti savo jėgą ir įgūdžius. Minioje šmirinėja provokatoriai, pasiruošę sukelti kuo didesnį šurmulį prieš visada laiku atsirasiančias TV kameras.
Šių protestų dalyviai gausiai laistomi purvu ir su pasimėgavimu visaip pravardžiuojami didžiojoje žiniasklaidoje, organizatorius ir kalbėtojus nesigėdinant skelbti net valstybės priešais. Renginių internetinės transliacijos mėginamos pertraukinėti, blokuoti. Jau nekalbu apie spaudos manipuliacijas dalyvių skaičiais.
Dalis protestuotojų rizikuoja tiesiogiai susidurti ir su teisėsauga, būti metų metais tampomi po teismus, mokėti didžiules baudas už nieką, netekti darbo ir reputacijos. Tokia štai laisvo žodžio, susirinkimų ir demokratijos kaina Lietuvoje.
Viso šito, žinoma, nėra, jeigu situacija apsiverčia ir „teisingasis elitas" nusprendžia protestuoti prieš „neteisingai" išrinktus į valdžią. Tada jau teisėsauga, žiniasklaida ir viešoji opinija būna šventai pasipiktinusių mitinguotojų pusėje.
Nepaisant to, kad valdantieji dar nė nespėjo nieko prisidirbti, ypač, jei lyginsime su prieš tai buvusių darbeliais. Bet jie kalti jau vien tuo, kad „elitas" buvo nustumtas nuo lovio. Netvarka ir neteisybė tai, kuri turi būti skubiai atitaisyta.
Tokie štai politiniai džinsai.
