Prof. Rasa ČEPAITIENĖ: Neklusniųjų tiesioginis tramdymas

Buvau viena iš NS kūrėjų ir steigėjų. Pamenu, kiek nustebau, kad Vytautas Sinica steigiamajame suvažiavime nekėlė savo kandidatūros į partijos pirmininkus. Atrodė natūralu - nauja jėga, jaunas veržlus lyderis. Į mano klausimą, kodėl, jis tada atsakė, kad dar nesijaučia tvirtai įvairiose politinio ir ekonominio gyvenimo temose ir mano, jog jo mokytojas profesorius su šiais uždaviniais susidoros geriau.

Įsteigus partiją įprastinis bičiulių, buvusių aktyviais Vilniaus forumo nariais, bendravimas staiga pasikeitė. Jeigu Vilniaus forume, tikiuosi, visi jautėmės daugmaž reikalingi šiai bendruomenei ir galintys pagal išgales prisidėti prie lietuvybės gaivinimo ir visuomenės politinio bei kultūrinio švietimo, tai partijoje iškart buvo duota suprasti, kas čia yra protas, garbė ir sąžinė, o jūs, nieko realioje politikoje esą neraukiantys, tinkami tik parašams rinkti ir agitaciniams laikraštukams nešioti.

Galvojome, gal ir tiesa, nes nuolat buvo pabrėžiamos išskirtinės Vytauto Radžvilo politologinės ir polittechnologinės kompetencijos ir genijus. Tik kad nei vieni po to sekę rinkimai to nepatvirtino - iš esmės vienasmeniai profesoriaus sprendimai, kaip visada, labai solidžiai ir įtikinamai argumentuoti, kaip formuoti rinkiminės kampanijos strategiją ir taktikas, neatnešė laukto rezultato (čia kalbu apie laikotarpį, kol dar buvau partijoje, tai yra, iki 2021 m. gegužės 19 d., nors ir po to vargu ar kas kardinaliai pasikeitė). Taip pat tapo akivaizdu, kad iš padarytų klaidų pasimokyti ir jų nebekartoti nėra kaip - juk genijai niekada neklysta!

Keisti dalykai prasidėjo jau greitai, rengiantis Didžiajam Šeimų maršui Vingio parke. Nemažai NS narių natūraliai linko prie jo vertybių ir iniciatyvinės grupės, kurios dalis buvo NS kauniečiai, tačiau partijos pirmininkas radikaliai stojo prieš. Buvo griežtai uždrausta jame dalyvauti ar kalbėti nuo scenos kaip partijos nariams - tai buvo galima daryti tik privačiai. Po to, partijos taryboje aptariant renginį, kuris, kaip pamenat, sukėlė daug stiprių emocijų ir įkvėpė vilčiai, kad Lietuva dar turi šansą atsitiesti, bet kokie siūlymai vienytis su maršistais buvo paniekinamai atmesti, Radžvilui visus Vingio parko susibūrimo dalyvius pavadinus „vatnikais ir idiotais". To nebegalėdama pakelti palikau partiją. Kiek žinau, kartu ar kiek vėliau išėjo ir dalis aktyvių žmonių, įskaitant Algimantą Rusteiką.

Po to tokių išėjimo bangų, kiek žinau, dar buvo neviena, likusiems pagiežingai spjaudantis ant „išdavikų". Mes buvome visaip šlykščiai apkalbėti ar pravardžiuoti partijos posėdžiuose, kurių įrašai mus vis dėlto pasiekdavo, tuo griaunant NS kaip itin moralių „intelektualų ir kultūrininkų" sambūrio įvaizdį. Pasikeitė ir partiečių kontingentas: teko feisbuke atsitiktinai susidurti su keliais jaunais nariais, kurių nebuvo anksčiau, leidusiais sau dergtis ne prasčiau kokio užingrido. Bet palikim šias smulkmenas.

Vėliau, kiek matėme iš viešosios erdvės, buvo pereita prie neklusniųjų tiesioginio tramdymo. Krito ką tik nuo NS į VMS tarybą išrinktas perspektyvus jaunas politikas Aleksandras Nemunaitis, išdrįsęs nepaklusti vado nuomonei. Iš partijos kiek vėliau išėjo žinomas visuomenininkas ir publicistas Ramūnas Aušrotas.

O pastaruoju metu stebėjome augančią ir į viešumą vis labiau išsiliejančią nemalonią NS „jaunimo" ir „senimo" konfrontaciją, matyt, labiausiai susijusią su tuo, kad V.Sinica ne tik tapo vienmandatėje išrinktu Seimo nariu, bet ir galop įgijo reikiamo pasitikėjimo savimi.

Jo puolimo iš partijos vadovybės pusės priežastys galbūt buvo elementarus pavydas. O gal paranojiškas pirmininko narcisizmas, neprileidžiantis net minties, kad mokinys gali pralenkti mokytoją, kuris taip ir liko prie suskilusios vilčių ir ambicijų geldos. Arba gal kažkada seniai patirta išdavystės trauma, kai buvo klasta atimtas Liberalų partijos pirmininko postas, tad dabar tenka gintis nuo menamo panašaus sąmokslo pasikartojimo, jį įžvelgiant bet kame, kas tik išdrįsta nors kiek paprieštarauti ar mėginti priimti savarankiškus sprendimus?

Bent taip man regis dabar žiūrint iš šalies į visa tai. Kaip į mėginimą užbėgti už akių tam, kas veikiausiai būtų buvę neišvengiama - V. Sinicos išrinkimui partijos pirmininku rugsėjį turėjusiame įvykti NS suvažiavime. Kartu išmetant dar daugiau padorių, šviesių, jaunų žmonių - perspektyvių politikų, kas partiją, matyt, galiausiai paliks vegetuoti prie turėtų didžių ambicijų šukių.

O jaunajam Vytautui ir jo draugams bei šalininkams belieka palinkėti didelės politinės sėkmės. Jie neprapuls. Galbūt veikiai išgirsime apie naują tautiškai konservatyvių politinę jėgą, kokios išties labai reikia.