Rima BILIŪTĖ: Naujas Briuselio veidas

Stipri Europa - saugios ateities mums ir mūsų vaikams garantas. Bet...

Briuselyje paskutinį kartą teko lankytis prieš maždaug 25 metus. Vaikščiojau Belgijos sostinės gatvėmis su pasididžiavimu akimis rydama jo didybę, senamiesčio architektūros išbaigtumą, žmonių kultūrą ir inteligentiškumą, mandagumą, tvarką. Mūsų šalis atrodė dar tik kaip mokinukas lyginant su karališkuoju Briuseliu.

Teko lankytis ir šalies parlamente, ir muziejuose, prasieiti gatvėmis, pabendrauti su tikrai įvairiais žmonėmis. Dar ir dabar pamenu tą jausmą, kuris pagarbiu šiurpuliuku nubėga nugara, kai tau suteikiama galimybė visa tai pamatyti ir pajusti savo kailiu.

O kaip mano akys pamatė Briuselį po 25 metų, šiandieninį? Net gumulas gerklėj stovi. Jei ne rašyčiau, o pasakočiau, turbūt žodžiai strigtų.

Atvertos sienos ne Europos gyventojams jau pakeitė Belgijos širdį negrįžtamai. Ir tai tik pražia. Jie dar neužaugino savo vaikų ir nesusilaukė savo anūkų. Ar jiems rūpės Belgija? Europa? Jos kultūra? Ar jie jaus bent kokį atsakomybės jausmą už šalį, kuri suteikė jiems saugumą ir sotų gyvenimą?...

Ta durnių motina viltis sako, kad taip. Bet protas kužda visai kitus žodžius.

Šiandien Briuselio gatvės pilnos šiukšlių, viešajame transporte pamatyti darbo metu belgą, na ne tą, kuris gavo leidimą gyventi, o tą kurio tėvai nuo senų laikų gyveno tose žemėse - tikimybė nedidelė. Jie dirba. Kad galėtų sumokėti mokesčius ir, kad tie, kas važinėja viešuoju transportu darbo metu - galėtų iš pašalpų smagiai leisti laiką.

Senamiestis subjaurotas moderniąja architektūra. Senovinis pastatas, o šalia - moderniausių formų fontanas.

Šalia Rotušės aikštės (Didžiosios aikštės) buvusios prabangios kavinės virtusios pigiomis kebabinėmis arba azijietiško maisto restoranėliais. Visa buvusi didybė atrodo tokia purvina ir nupigusi moraline prasme.

Pagrindinėje gatvėje netoli Rotušės aikštės ant kelio plačiai užpiešta vaivorykščių. Spalvos gražios, žaismingos, ryškios. Bet nelabai supratau šio kelio ženklinimo - laikant teises apie tai nieko nerašė. Gatvę teko kirsti neleistinoje vietoje.

Su kolegomis net bandėme suskaičiuoti, kiek skirtingų kalbų girdėjome per vieną dieną. Na žinoma, arabų, turkų, rusų, ukrainiečių ir dar velniai žino kiek ir kokių. Bet neišgirdome nei vieno žmogaus kalbančio flamandų kalba.

Kiek sėkminga integracija? Aš sau atsakiau. Europai, jei ji nesuprato - laikas parodys. Ilgai laukti neteks.

Išvykau iš Briuselio su paguoda širdyje - vafliai ir šokoladas vis dar gardūs. Bet ar dėl jų dar norėsiu grįžti?...