Valdas TUTKUS: Gąsdinimo ekonomika: kai „atgrasymas" tampa prievartiniu kyšiu

Prieš kurį laiką toks vienas garsus gynybos žurnalistas ir viešosios nuomonės formuotojas aiškino, jog „investavus" 10 milijardų eurų į atgrasymą, galėsime „įveikti Rusiją Lietuvoje su mažiausiais praradimais".

Dabar KAM ministrė jau koreguoja žinutę - nebe apie „mažiausius praradimus", o apie tai, kad, „investavus į atgrasymą, galbūt net išvengsime trečiojo pasaulinio karo". Išsiverskime: jei neduosime (10-15 mlrd.?) kyšio karo pramonei - pasaulis žlugs. Duosime - gal išsigelbėsim. Gal.

Kur girdėta? Mafijos mąstymas. „Sumokėk apsaugai, nes kitaip atsitiks nelaimė". Tai nebe gynybos politika - tai saugumo pramonės reketas, išpirkos logika. Tik čia klausimas: iš ko mokėsime? Be abejonės, iš tų pačių mokesčių mokėtojų, kuriems pasakoma, kad nėra pinigų mokytojams, gydytojams, infrastruktūrai. Bet 15 milijardų „atgrasymui" - tai „investicija".

Lietuva tampa maža, bet labai pelninga NATO verslo buveine - be savos pramonės, be neutralumo, be diplomatijos. Kaip pasakytų profesorius Povilas Gylys - Lietuva turi ne Užsienio reikalų ministeriją, o diplomatijos morgą.

Kam iš tiesų naudinga ši gąsdinimo isterija? Jei panagrinėsime ne deklaracijas, o pelno ataskaitas, pamatysime labai aiškų paveikslą.

2022-2024 metais, karo Ukrainoje įkarštyje, didžiosios JAV gynybos korporacijos - „Lockheed Martin", „Raytheon" (dabar „RTX Corporation"), „Northrop Grumman", „General Dynamics" - fiksavo rekordinius pelnus.

Jų akcijos kilo kaip ant mielių. Investuotojai plojo atsistoję.

Kiekvienas „naujas paketas Ukrainai", kiekvienas „atgrasymo stiprinimas Baltijos šalyse" - tai signalas Volstryte: dar vienas pelno šuolis.

Šios korporacijos veikia ne kaip neutralūs tiekėjai, o kaip strateginės informacijos formuotojai. Jų lobistai nuolat lankosi Vašingtone, jų ekspertai dalyvauja įvairiuose renginiuose, jų pozicijos skamba per CNN ir „The Washington Post".

Jie formuoja pasaulio vaizdą, kuriame karas yra neišvengiamas, todėl „gynybai" pinigų ribų nėra.

Ir štai Lietuva, užuot dariusi tai, ką darė 1918-aisiais - kūrusi diplomatinius santykius, ieškojusi tarpininkavimo kelių - šiandien tiesiog įstoja į tą patį pelno konvejerį.

Mes tampame ne savarankiška valstybe, o sąmoningu karo pramonės finansuotoju. Ne tik per savo „atgrasymo" milijardus, bet ir per simbolinius, bet politiškai reikšmingus „dovanėlių" gestus - kaip tie 30 milijonų JAV už „Patriot" pirkimą Ukrainai.

Taip, taip, Dovilė Šakalienė jau pranešė Vašingtone, kad Lietuva prisidės prie„Patriot" oro gynybos sistemų pirkimo Ukrainai net 30 milijonų dolerių. Tai ne parama Ukrainai. Tai kyšis. JAV karinės pramonės pamaloninimas.

Signalas: žiūrėkit, mes geri, mes lojalūs, neišveskit karių iš Lietuvos - nes baigiasi saugumo sutartis.

Tai vėlgi ne strategija, o maldavimas. Atrodome kaip prašytojai prie Pentagonų durų, mojuojantys piniginėmis.

Ir čia svarbu suprasti: niekas ten mūsų neverčia taip daryti. Niekas nešantažuoja tiesiai. Bet visa struktūra suformuota taip, kad neįtikti - reiškia rizikuoti būti „nesolidariu", „silpnu partneriu", „Vakarų susitarimo griovėju".

Tad kyla klausimas - ar tai ne iškreipta sąjungininkystės forma, kurioje vienas gauna saugumą ir pinigus, o kitas moka už „lojalumo įspūdį"?

Šiandieninė Lietuvos saugumo politika virsta grotesku. Viskas suversta vienam naratyvui: Rusija tuoj puls. Gal šiandien, gal rytoj, gal po penkerių metų. Todėl, aiškina jie, bet kokia kritika - priešas. Bet kokia abejonė - Kremliaus propaganda. O jei siūlai diplomatiją, vadinasi, „naivus", „putinistas", „prorusiškas".

Kai karo pramonės pelnas priklauso nuo geopolitinės baimės, viskas tampa verslu. Ukraina tampa aikštele, Lietuva - kišeniniu klientu, o mūsų politikai - „geriausių praktikų" pernešėjais. Bet kur čia valstybės interesas? Kur savarankiškumas? Kur galimybė pasakyti „ne"?

Tylima. Nes kol sistema uždirba pelną - gerai visiems, išskyrus paprastą žmogų.

Belieka priminti: šitaip žlunga valstybės. Ne nuo karo, o nuo proto išsižadėjimo.