2 nuotr.Mano kartos tėvai ir seneliai laukė, kol baigsis karas. Ypač nekantravo kaimo žmonės, kuriems mirtinai įkyrėjo slėptis ne tik nuo bombardavimų, bet ir nuo ginkluotų banditų, kurie braudavosi į namus maisto arba samanės: vieni - dienomis, o kiti - gūdžiomis naktimis. Būdavo, kad ir išprievartaudavo. (Arba net nušaudavo.)
Mano kartos vaikai ir net anūkai su siaubu pergyveno pandemijos laikotarpį. Nesvarbu - ar išgalvotą, ar kažkieno tyčia organizuotą, bet rodomi lavonai, kaip kokiam parade išrikiuoti, prie Bergamo ligoninės, paveikė psichiką ne vieno piliečio. Todėl dauguma ne tik per prievartą, bet ir savo noru sutiko namuose užsibarikaduoti.
Mano kartos atstovai, manau, dar ilgai kartos žodžius, kad nori ne karo, o taikos, nes dar prisimena pokarį: bekojus karo invalidus, riedančius ant fanieros lakštų su „podšibnikais", berankius elgetas prašančius „ant vodkės", namų griuvėsius, kuriuose mes karą tik žaisdavome, bet, pardon, kad nieks nenorėjo būti „vokiečiais", o tik „rusais".
Ir kaip dabar prisimenu, koks kilo siaubas mano Klaipėdos Priestotės gatvėje, kai sukonfliktavo TSRS su JAV dėl Kubos ir pasaulyje pakvipo dar vienu karu. Net mes, mažamečiai vaikai, kas rytą klausinėjome savo tėvų: ar dar neprasidėjo pasaulinis karas? Tačiau tėvai už mus buvo nemažiau sutrikę, o seneliai paslapčiomis tyliai meldėsi.
Todėl niekaip negaliu suprasti ir pateisinti dabartinės kartos entuziazmo laukiant, kol prasidės karo veiksmai ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Slavus dar galima suprasti, kai jie susikibo dėl teritorijų bei rusakalbių veiksmų: vieni chytri, kiti karingi, o ir gyventojų skaičiumi ne per daug skiriasi, be to, teritorijos milžiniškos ir ištekliais turtingos...
Buvo dėl ko susiremti ne tik jiems, bet ir „užjūrio karalystėms", kurios laukia nesulaukia, kol ne tik Rusija, bet ir Ukraina bus pagaliau į gabalus išdraskyta ir tarp anglosaksų pasidalinta. Bet kas iš to mums - „Gintariniam lašeliui ant Baltijos kranto"? (Įsispraudusiam tarp dviejų galingų ir ambicingų valstybių.) Laukiam kieno kerzinis batas paspirs?
Juk dar taip neseniai, regis, gyrėmės pasistatę mokyklas vaikams ir darželius, o dabar didžiuojamės pasigaminę dronus ir įsirengę poligonus. Ir dar džiūgaujame užsisakę tankų, kuriuos mums gamins trejus ar net penkerius metus, tad teks kurį laiką pakentėti be karo ir toliau ramia sąžine stebėti, kaip su Vakarų palaiminimu naikina slavai slavus.
Mano kartai neteko matyti karo pabaigos, jaučiu, nelabai sulauksime ir karo pradžios, nors mūsiškiai iš visų jėgų stengiasi. Kaip LDK laikais! Deja, silpnesnių nervų tėvynainiai iš Lietuvos jau išsilakstė, o „juodai dienai" nesusitaupę, dabar maisto atsargas kaupia, stebėdami kaip ant savo kaimynų kaukiam. (Tik Lukašenka čia prie ko?!)
P.S. Belieka „padėkoti" amerikonams bei kinams už kompiuterinius žaidimus su įvairiais žudymais bei šaudymais, kad užaugino „karingą" kartą, kuri taip „prisikariavo", kad net nebeturi jėgų nuo ekranų atsiplėšt. (Manot, bus kitaip, kai iš tikrųjų karas prasidės? Dar nėra pasaulyje tokios jėgos, kuri juos nuo kompo arba mobiliako nelaisvės išvaduos!)
