1 nuotr.Pykit nepykit ant manęs, bet kad Lietuva vis dar yra Tėvynė mūsų ir Didvyrių žemė, jau nebetikiu. Bent apie Vilnių šito šiandien jau nebegalima tvirtai pasakyti. Norint tuo įsitikinti, pakanka praeivius lietuviškai užkalbinti.
Vargu ar iš praeities mūsų sūnūs ir stiprybės pasisems artimiausiu laiku, nes nėr kada: visi sulindę į instagramus bei tiktokus. Tad lai nesivarto iš gėdos mūsų kapuos didvyriai. Atrastoji karta jau seniai pakeitė prarastąją kartą.
Nelabai tikiu, kad ir mūsų vaikai eis vien takais dorybių, kai nedorėliai ant kiekvieno mokyklos kampo kvaišalus pardavinėja, o policija akla ir kurčia. Kaip visada - arba žmonių trūksta, arba pinigų. Gal taip net prisiduria prie algos?
Kad mūsų prezidentas dirba tik savo naudai irgi abejoju: kol kas juo žavisi tik Zelenskis su Trampu. Mat pastarieji akivaizdžiai dirba tik savo ir savo šalių naudai, o kam tarnauja mūsų aukštas ir jau ne itin gražus? Velniai žino...
P.S. O kada, po velnių, vardan tos Lietuvos sužydės vienybė? Atsakymas labai paprastas: „Po velnių!" (O jei, neduok Dieve, neišsipildys mano žodžiai, duosiu estetui Drukteiniui savo kaklaraištį suvalgyti. Prisiekiu nemeluoju!)
