Vytautas BUDNIKAS: Dviveidė valstybė

Pernai visus šokiravo Šalčininkų gyventojų Genadijaus Rogač ir Pavelo Ivaško vaizdo įrašas internete, sukėlęs didžiulį žmonių nepasitenkinimą: jame G.Rogač šlykščiausiais žodžiais niekino Lietuvą ir įžeidinėjo ukrainiečius, o P.Ivaško šiam pritarė. Jiedu nešvankiais žodžiais plūdo lietuvius, vadindami juos pederastais, tyčiojosi iš ukrainiečių, sakė norintys iššaudyti Seimą ir tik laukia, kada Lietuvą užims Rusijos kariuomenė.

Teisėtvarkos reakcija buvo neįtikėtinai rami. Pradėjusi ikiteisminį tyrimą ir pasitelkusi Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) vyriausiąją ekspertę Gintarę Herasimenkienę, teisėtvarka tiesiogine to žodžio prasme šiuos du sėbrus ištraukė iš cypės - prokuratūra G.Rogač ir P.Ivaško viešų išpuolių prieš Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius, lietuvių tautą ir Lietuvą bei jų grasinimų šaudyti žmones nesureikšmino, esą jų kalboje nėra neapykantos kurstymo požymių, jie neskatina kitų šaudyti žmones, neragina kitų tyčiotis iš lietuvių ir ukrainiečių, o kad patys to nori - nieko nepadarysi.

Ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis G.Herasimenkienės išvada, kurioje pasakyta, kad G.Rogač ir P.Ivaško pokalbis yra privatus. Jo metu G.Rogač savo išsakytas idėjas kitų asmenų perimti neskatina, esą jis nepropaguoja prieš tautines grupes nukreiptų idėjų, nors išsako pritarimą Rusijos agresijai Ukrainoje ir galimai prieš Lietuvą.

Analogiškai, esą P.Ivaško nepasisako apie tapatybės pagrindu išskirtas žmonių grupes, nepateikia konstatuojamosios informacijos apie konkrečių asmenų veiksmus. Jų pasakymai neva nėra suformuluoti kaip grasinimo ar raginimo kalbos aktai, todėl jų kalboje neaptinkama Baudžiamojo kodekso 170 str. numatytų požymių. Pakako vienos lingvistinės ekspertizės, kad šių dviejų neapykantos skleidėjų atžvilgiu tyrimas būtų nutrauktas.

Šiemet spalio 30-ąją Generalinė prokuratūra paskelbė nutraukianti ikiteisminį tyrimą dėl Algio Ramanausko pasisakymų pokalbyje su Vytautu Sinica. Daugelis pamena, kad 2024 m. rugsėjo 13 d. „YouTube" platformoje patalpinto pokalbio su V.Sinica metu A. Ramanauskas teigė: „Įsivaizduokim namų ūkį, kur tėvas garsiai pasileidęs rusišką filmą, o mama klauso rusiškos muzikos garsiai. Tai juos. Čia klausimas tiktai, ką pirma padaryt: atimt vaikus ir po to juos sušaudyt ar prie vaikų juos. Ne, aišku, atimt vaikus ir po to. Vaikus reikia atimti iš tokių."

Analogiškai, prokurorai šiuose žodžiuose neįžvelgė nieko, kas keltų visuomenei bent mažiausią susirūpinimą. Jų teigimu, „nesant konkrečių tiesioginių, akivaizdžių pareiškimų, skatinančių fizinį smurtą", tokie žodžiai negali būti laikomi nusikalstama veika. Tuo pagrindu tyrimas buvo nutrauktas.

Bet štai paradoksas: tą pačią dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme vyko posėdis dėl Nacionalinio susivienijimo narės Alinos Laučienės straipsnio „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk".

Straipsnyje buvusi mokytoja kritikuoja dalies kitataučių nenorą integruotis ir mokytis valstybinės lietuvių kalbos.

A.Laučienės atveju valstybės pasielgta neadekvačiai - už minėtą publikaciją teisėtvarka jai sukurpė baudžiamąją bylą. Prokuratūros prašymu ta pati vyriausioji teismo ekspertė G.Herasimenkienė, kurios pastangų dėka nuo cypės buvo apsaugoti šalčininkiečiai, pareiškė: nors tekste nėra raginama smurtauti ir nėra išsakoma grasinimų, A.Laučienės straipsnis yra žeminantis, niekinantis Lietuvoje gyvenančius rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius ir žydus. Ji sutiko, kad straipsnis nėra bauginantis, bet jame esą yra suformuluoti reikalavimai, kuriuos lietuviai turėtų kelti Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams.

Visai logiška, kad po tokios išvados ikiteisminį tyrimą vykdžiusiai policijai nebuvo pagrindo toliau persekioti A.Laučienę. Bet prokuratūros nurodymu buvo užsakyta pakartotinė tos pačios ekspertės ekspertizė siekiant išsiaiškinti, ar tikrai straipsnio autorė nepadarė jokio nusikaltimo. Pakartotinėje ekspertinėje išvadoje ekspertė G.Herasimenkienė pakartojo tą patį.

Pasodinti į teisiamųjų suolą straipsnio autorę tokios išvados akivaizdžiai nepakako, todėl buvo užsakyta trečia ekspertizė, kurią atliko Žurnalistų etikos inspektorius. Pastarasis savo išvadoje nurodė, kad tautinių vertybių iškėlimas savaime nėra kitų tautinių bendrijų niekinimas ar diskriminavimas. Jo vertinimu, visas autorės publikacijos tekstas nelaikytinas tyčiojimusi, niekinimu ar kurstymu diskriminuoti žmonių grupę dėl tautybės ar kilmės.

Toks netikėtas ekspertinis posūkis valstybės teisėtvarkos akivaizdžiai netenkino. Ji užsakė ketvirtą ekspertizę kurią atliko to paties LTEC lingvistikos ekspertė Samanta Kietytė. Ši unisonu patvirtino G.Herasimenkienės išvadą, kad A.Laučienės tekste esą žeminami rusakalbiai, skleidžiamos supriešinimo idėjos, o straipsnis savo tonu yra priešinantis.

Prokurorui A.Laučienės advokatas pateikė grupės autoritetingų Lietuvos psichologų ekspertinę išvadą (penktą ekspertizių sekoje), kurioje mokslininkai ir praktikai patvirtino, jog minėtame A.Laučienės straipsnyje jokio kitataučių žeminimo įžvelgti neįmanoma. Jie nurodė, kad Lietuvos Konstitucijoje skelbiama, jog lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę ir ją kuria, nes 2 str. rašoma: „Lietuvos valstybę kuria Tauta". Konstitucijos 3 str. vėl patvirtinama Tautos atsakomybė už valstybę: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių." O 4 str. teigiama: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus."

Taigi niekas neturėtų abejoti šiais konstituciniais teiginiais ir juolab varžyti A.Laučienės laisvės realizuoti savo konstitucinę teisę agituoti už tautos atstovus. Taip pat neturėtų jai būti ribojama galimybė reikšti nuomonę apie vienokį ar kitokį elgesį, vertinti jį. Žodžio ir išraiškos laisvė yra vienos svarbiausių žmogaus laisvių, būtinos laisvos ir demokratinės visuomenės egzistavimui.

Demokratinė valstybė privalo užtikrinti šios laisvės įgyvendinimą ir apsaugą; ją gina Konstitucijos nuostatos. Išraiškos laisvė - tai galimybė netrukdomai reikšti savo mintis, pažiūras, įsitikinimus viešai. Išvadą pasirašė psichologas, psichoterapeutas profesorius Gediminas Navaitis, gydytojas psichiatras Liudvikas Lazauskas, Vilniaus šeimos centro direktorius, psichologas konsultantas Arūnas Kuras.

Taigi, visuomenė turi tris iš esmės panašius žmonių saviraiškos atvejus, kai piliečiai realizuoja teisę laisvai reikšti savo nuomonę, tačiau teisėsaugos reakcija skiriasi diametraliai: vienu atveju prokuratūra konstatuoja, kad grasinimai iššaudyti Seimą, pritarimas Rusijos agresijai ir frazės apie vaikų atėmimą bei žmonių šaudymą nėra nusikalstami. Kitu atveju prokuratūrai pasirodo pavojingas moralinio tono A.Laučienės straipsnis, agituojantis kitataučius paisyti Lietuvos įstatymų, mokytis valstybinės lietuvių kalbos, nes priešingu atveju jie Valstybės nepageidaujami.

Būtent už meilę Tėvynei, gimtajai lietuvių kalbai ir pagarbą Lietuvos Konstitucijai A.Laučienę jau treti metai tąso baudžiamojoje byloje, kurios pabaigos dar nematyti, o baigtis neaiški.

Teismo posėdyje spalio 30 d. kaltinamosios gynėjo Tomo Januškevičiaus spaudžiama LTEC ekspertė S.Kietytė pripažino, jog A.Laučienės straipsnis neskatina smurtauti, o tik pateikia kritiką dėl nenoro kalbėti lietuviškai ir amoralaus elgesio. Ji sutiko, kad autorės teksto intencijos negalima vertinti ignoruojant istorinį ir geopolitinį kontekstą. O kontekstas toks, kad pastaraisiais metais į Lietuva suplūdo daugiau nei 200 tūkst. migrantų, kurie nekalba lietuviškai ir daugelis jų nė nemano laikytis Lietuvos įstatymų bei mokytis valstybinės kalbos.

A.Laučienės teismo posėdį stebėjo kelios dešimtys žmonių. Surinkusieji piktinosi ekspertės vertinimu, kaltino ją nekompetencija. Bet teisėja Evelina Petraitienė nusprendė procesą tęsti - mat byloje reikia pašalinti visus neaiškumus, susijusius su lingvistika ir teksto suvokimu, todėl į teismo posėdį bus kviečiamas dar vienas ekspertas - jau šeštas!

Akivaizdu, kad grasinimai iššaudyti Seimą ir frazės apie vaikų atėmimą teisėtvarkai nerimo nekelia - tai nėra nusikalstama veika, tai - nuomonė. O A.Laučienės keliami kalbinės integracijos, konstitucinio valstybinės kalbos statuso išlaikymo kaip lojalumo valstybei klausimai teismo vertinami kaip priešiškas, žeminantis veikimas. Kritika dėl kitataučių nenoro mokytis valstybinės lietuvių kalbos šiandien traktuojama kaip kriminalinis nusikaltimas.

Taip pradėjo ryškėti dviveidės valstybės kontūrai: visuomenei tiesmukiškai signalizuojama, kad kai kurioms žmonių grupėms leidžiama laisvai kalbėti, kas tik šauna į galvą - ciniškai, su atvira neapykanta, be prievolės laikytis įstatymų reglamentuojamos tvarkos, o kitoms, priešingai, prievolė rinktis žodžius ypač atsargiai ir apdairiai, nes kiekvienas sakinys gali tapti juridine kilpa, tempiančia į baudžiamojo persekiojimo suolą.

Mūsų sąmonėje mėginama įtvirtinti naują teisinę realybę: pilietis, kuriam rūpi valstybinės kalbos likimas, rizikuoja baudžiamojo teismo procesu, o besižavintis ir laukiantis okupacinės kariuomenės, niekinantis Lietuvos valstybę ir jos žmones, laisvas tai daryti. Trijų bylų palyginimas atskleidžia karčią tiesą - teisėsauga atvirai ima persekioti tuos, kurie gina valstybinį lietuvių kalbos statusą, kartu rodydama toleranciją tiems, kurie svajoja apie Lietuvos okupaciją, tyčiojasi iš lietuvių, palaiko agresorę Rusiją ar kalba apie rusakalbių šaudymą.

Turime suvokti, kad ne teisėtvarka, o mūsų valstybė teisėtvarkos veiksmais siunčia piliečiams jai pačiai pavojingą žinią, jog patriotizmas, lojalumas Lietuvai ir jos valstybingumui traktuojamas kaip įtarimą keliantis požymis, o atvirai reiškiami nepagarba ir priešiškumas jai - kaip laisva nuomonės raiška.

Ir pagrįstai kyla klausimas: jei būsime užpulti, kas gins Lietuvą? Ar tie, kuriuos ji baudžia už ištikimybę Tautos ir jos valstybės idealams, ar tie, kurie šlovina Lietuvos priešus ar taškosi neapykantą kurstančiais žodžiais? O gal tikimasi, kad gintis neteks arba, kad nereikia?

Ne apie tokią Valstybę svajojo jos kūrėjai, ne dėl tokios rinkosi stovėti prieš tankus Sausio 13-osios aukos. Lietuva tapo svetinga svetimiesiems, bet kodėl ji tampa svetima saviesiems?