1 nuotr.Vyresnis bendramokslis Karolis Kaupinis mitinge prie Seimo kalbėjo apie laisvą kritimą, kai vis smengame žemyn, bet įtikinėjame save, kad čia dar nieko, dar viskas gerai, pakentėsime. Jis turėjo omeny korupcijos normalizavimą, „čekučių" teisinimą, priminė papirktus politikus. Faktas, kad Lietuvoje politinė kultūra labai žema, neįmanoma būtų apginti priešingo teiginio.
Bet man akis bado laisvas kritimas su savęs paraminimais, kad viskas gerai kalbos ir švietimo srityje. Daug patriotiškų žmonių ir judėjimų reikalauja, kad, kaip visa civilizuota Europa ir Šiaurės Amerika, pereitume prie švietimo tik valstybine kalba. Tačiau ką tuo metu daro Švietimo, mokslo ir sporto ministerija?
Ten po susitikimo su Lenkijos tautinio švietimo viceministre sudaryta darbo grupė tautinių bendrijų švietimo klausimams spręsti. Joje, be kitų Lietuvos lenkų mokyklų draugijos „Macierz Szkolna", Polonistų asociacijos, Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono savivaldybių, įvairių mokyklų tautinių mažumų kalbomis atstovai. „O kur lituanistai?" - klausia pažįstama profesorė. Bet lituanistai yra išstumti iš valstybės gyvenimo, paversti juoku, dėl kalbos politikos reikalų jų neklausiama.
Ką gali nutarti tokia darbo grupė? Pereiti prie mokymo valstybine kalba? Kai daugybė (šimtai) moksleivių Vilniaus rajone ir net mieste negali gauti vietos lietuviškoje mokykloje, jiems siūlomos rusakalbės ir lenkakalbės, mes rūpinamės, kaip dar pagerinti ir taip privilegijuotą padėtį mažumų mokyklose.
Tai nėra kritika tik šiai valdžiai. Aną kadenciją vienas švietimo, mokslo ir sporto ministras prabilo, kad reikėtų pereiti prie lietuviško švietimo, taigi žengti į civilizuotą pasaulį. Netrukus buvo pakeistas. I.Šimonytė nematė reikalo. Dabar tos pačios TS-LKD atstovai jau teikia siūlymus Seimui padaryti tą patį. Valdantieji atmeta, nes siūlo TS-LKD. Taip sukasi politinio spektaklio ratas. Reformas reikia priimti, kai esi valdžioje, o ne vaidinti rūpestį, kai ją prarandi.
Lituanistų nustūmimas nuo šių ir kitų sprendimų priėmimo labai simbolinis. Tai bendro nusisukimo nuo mokslo ir pagarbos mokslo autoritetui išraiška. Šiomis dienomis LRT greta puikavosi dvi naujienos: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nutarė pridėti po 10 balų prie valstybinio egzamino visiems abiturientams, nes kitaip būtų per daug neišlaikiusių. Falsifikuojame rezultatus, kad mūsų nucackinti vaikai jaustųsi gerai.
Šalia kita naujiena - apie 14-mečio mokinio sumušto mokytojo bylą. Mokiniai muša mokytojus. Tai nėra izoliuotas atvejis. Kai nėra drausmės, sveikos baimės ir disciplinos, aistros klasėse sukyla daug greičiau ir tada jau viršenybė įrodoma necivilizuotais būdais. Iš čia ir mokytojų smurto prieš vaikus atvejai. Jei nėra autoriteto hierarchijos, kur ji būtina, jei fiktyviai kuriama neegzistuojanti lygybė tarp mokytojo ir mokinio, chaosas, nepagarba ir galiausiai susidūrimai neišvengiami.
Mūsų valstybė nedrįsta nieko išsireikalauti. Nekorektiška kitataučių reikalauti mokytis lietuviškai mokyklose, nors tą daro visas pasaulis. Nekorektiška reikalauti kitataučių lietuviškai kalbėti darbe, nors to reikalauja visas pasaulis. Nekorektiška reikalauti prisitaikyti prie mūsų kultūros ir taisyklių. Analogiškai nekorektiška reikalauti laikytis kultūros, taisyklių ir hierarchijos mokinių (visų tautybių). Chaose tarpsta ugdymas, kurio rezultatus reikia už pažastų pakelti.
Sako, nauja karta kitokia. Taip, bet ne iš prigimties. Nauja karta kitokia taip ir tiek, kiek buvo kitaip auginama, gavo kitus šaltinius, elgesio normas, bendravimo praktikas, autoritetus (arba augo be jų). Štai vaikai daug sunkiau išlaiko dėmesį, visiška tiesa, bet ne todėl, kad taip gimė, o todėl, kad auga aplinkoje, kur visa informacija trumpa ir greita, kur dėmesys vis stimuliuojamas. Tas pats galioja daugybe klausimų.
Lietuvos švietimo bėdos ir Lietuvos integracijos bėdos labai susijusios. Abi persmelkęs korektiškumas, baimės užgauti mažutėlius ir savigarbos nebuvimas. Abi krenta žemyn. Ir nėra net protesto.
