Zigmas VAIŠVILA: Apie kritinį mąstymą

O kas vysto vaikų kritinį mąstymą šiais laikais, kai „žiniasklaidos" priemone gali tapti bet kas, o mes skęstame informacijos sraute?

Akivaizdu, kad to nedaro „žiniasklaida", apmokama valdžios, sudarančios išskirtines finansines sąlygas jų egzistavimui ir mūsų įtakojimui. Tokiu būdu ši „žiniasklaida" tapo ne mus informuojančia, o valdžią aptarnaujančia. Antraip ji netektų šių savo egzistencinių lėšų.

Užburtas ratas į vieną visumą susikibusiai valdžiai ir jos aptarnautojams, taip pat ir tiems, kurie nespėjo įgyti kritinio mąstymo ar jį prarado. Kartą tokią „žiniasklaidą" pabandžiusiems ne tik LRT, bet ir YouTube, DI ir kiti technologiniai sprendimai bruka tuos pačius šaltinius. Sunku ištrūkti iš šio uždaro rato.

Todėl supraskime tai ir tarpusavio pokalbiuose atsisakykime pykčio vienas kitam. Atleisk, Viešpatie, nežinantiems, ką daro. Ir ramiai diskutuokime.

Kito kelio nėra. Kitas kelias - fizinė jėga. Bet tai - ne argumentas, o prievarta. O valdomos demokratijos šalyse valdžios prievarta mums dėl informacijos tampa atvira ir įžūli.

Daliai tos „žiniasklaidos" suteikta teisė spręsti, kas yra „melagienos", su kuo mums susipažinti nevalia. Kitos nuomonės valdžia bijo. Akivaizdžiai besikeičianti padėtis pasaulyje verčia susimąstyti. Tik klausimas, kokią kainą mes sumokėsime už savo nesikalbėjimą tarpusavyje, valdžios tuštybę ir nežinojimą, ką daryti?

Jei Vitas Tomkus nustos rašyti, gal ir man taip pasielgti? Abu beveik vienu metu gimę Šiauliuose, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) bendražygiai tikrąja to žodžio prasme.

Gal apsiriboti tuo, ką pradėjau - rašyti apie mūsų valstybės atkūrimą ir nuosekliai vykdytą jos užvaldymą? Kad kritiniam jaunimo mąstymui formuoti nebūtų palikta tik įžūli ir primityvi „didžiojo" Vytauto Landsbergio Lietuvos istorija su jo „įkurtu" Sąjūdžiu ir neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu.

Mudviejų santykiuose su Vitu retai, bet pasitaikė ir nesusipratimų. Ir vis per tą Landsbergį. Bene ryškiausias buvo po to, kai "Respublika" 1991 m. lapkričio 12 d. paskelbė straipsnį „Ultimatumas KGB agentui „Juozui", 1991 m. lapkričio 13 d. - straipsnį "Nervingas antradienis įstatymų šventovėje", o „Mažoji Lietuva" - straipsnį „Agentas", kuriame paskelbė, kad „Juozas" - tai LPS iniciatyvinės grupės narys, Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas, Nepriklausomybės partijos pirmininkas Virgilijus Juozas Čepaitis.

2024 m. knygoje „Trečdalis gyvenimo" V. J. Čepaitis aprašė šią savo skausmingą istoriją.Lietuva,nedisponuojanti visais buvusios TSRS slaptųjų tarnybų dokumentais ir 75 metams įslaptinusi duomenis apie prisipažinusius, į šį klausimą iki šiol neatsakė pati sau.

Iškart po šių straipsnių paskelbimo tuo metu valstybės laikraščiu buvęs „Lietuvos aidas" paskelbė informaciją, kurią tuometinio VSD specialistai gavo, pavykus nulaužti KGB kompiuterius - pažymą apie tai, kaip Vitas Tomkus su komjaunimo statybiniu būriu Vengrijoje pragyvenimui pardavinėjo „samovarus" atsivežtus su savimi. Tai darė visi užsienin važiavusieji, nes už leidžiamus į užsienio valstybės valiutą pakeisti 25 rublius pragyventi buvo neįmanoma (pvz., Fizikos instituto jaunesniojo mokslinio bendradarbio mėnesinis atlyginimas buvo 130 rublių).

„Lietuvos aidas" paskelbė, kad tam statybiniam komjaunimo būriui vadovavo Zigmas Vaišvila. Tačiau iki Atgimimo metų tas Zigmas Vaišvila nebuvo lankęsis Vengrijoje...

Vitas Tomkus, pamanęs, kad straipsnis „Lietuvos aide" - tai mano darbas, sureagavo žaibiškai. „Respublika" paskelbė greitosiomis jo parašytą straipsnį, kuriame buvo sukurta viešojoje erdvėje po to man prilipinta su tikrove nieko bendro neturinti etiketė - KGB agentas „Žaliasis".

Po „Lietuvos aido" straipsnio paskelbimo į Vyriausybės rūmus man paskambino to statybinio komjaunimo būrio vadu buvęs Z.Vaišnoras (gal Vaikšnoras - atsiprašau dėl galimos klaidos, nes praėjo 34 metai) ir paaiškino, kad valstybės laikraštis negali skelbti melo - jei sutapo mudviejų vardo ir pavardės inicialai ZV, tai nereiškia, kad tai buvo Z.Vaišvila, o ne Z.Vaišnoras!

Padėkojau skambinusiajam. Išsiaiškinau, kad be VSD šia taip „išmaniai" KGB pakeista informacija disponavo ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas.

Nuskubėjau pas Artūrą ir prirėmiau jį prie sienos - ar tu atidavei šią informaciją „Lietuvos aidui"?

Perbalęs A.Skučas parodė į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kabineto duris. Iškart nuėjau pas Vytautą Landsbergį ir tiesiai paklausiau, kodėl jis taip pasielgė?

Netikėtai užkluptas V. Landsbergis kažką pralemeno. Pamačiau, kad su tokiu veikėju nėra apie ką bešnekėti.

Išeidamas jam tik pasakiau, kad kitą kartą kažką panašaus sumąstęs, prieš tai mane perspėtų - ištaisyčiau jo klaidas, paaiškinčiau, kas yra „ZV".

Grįžęs į Vyriausybės rūmus, kuriuose tuo metu buvo įsikūręs ir VSD, nurodžiau, kad be mano žinios nei A.Skučui, nei V.Landsbergiui neteiktų jokios informacijos apie tai, kas randama inventorizuojant KGB dokumentus, kompiuterių turinį.

Pas Vitą Tomkų redakcijoje išsiaiškinome šį nesusipratimą, išgėrėme butelį, atsiprašėme vienas kito ir paspaudėme vienas kitam ranką. Pokalbyje dalyvavo buvęs vidaus reikalų ministras KGB generolas Marijonas Misiukonis ir VSD vadovo Z Vaišvilos pavaduotojas Viktoras Zedelis.

1989 m. gruodyje, vykstant II TSRS liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, man buvo beveik pavykę įtikinti V.Landsbergį ir V.Tomkų vėl kalbėtis tarpusavyje ne per spaudą. Mano iniciatyva vieną vakarą trise kalbėjomės „Maskvos" viešbučio kambaryje, kuriame buvo apsistojęs V. Landsbergis. Lyg ir pasiekėme susitarimą, bet įvyko kaip Salomėjos Neries „Senelės pasakoje": „Našlaitėlė gero būdo - O jos pamotė pikta ... Bet... senelė užusnūdo. Ir jos pasaka baigta."  V.Landsbergis apsimetė, kad užsnūdo. Teko mudviem su Vitu išeiti iš viešbučio kambario.

Jei kalbame apie taiką, tai po praėjusios savaitės įvykių būtina apie tai savikritiškai mąstyti. Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos 10 narių, 14 partnerių ir 2 stebėtojai Kinijoje pademonstravo bendrą veikimą, siekiant naujo, kaip Kinija paskelbė, lygiateisiško tarptautinių santykių sureguliavimo.

Minint II pasaulinio karo pabaigos (pergalės prieš Japoniją) 80 metines, Kinija atvirai pademonstravo bendrą ekonominį veikimą ne tik su Rusija, bet ir su Indija, o karinį veikimą ir savo galias - drauge su Rusija ir Šiaurės Korėja. Etiketes lipdyti tampa vaikiška.

JAV Prezidentas Donaldas Trampas nenuslėpė savo reakcijos - kuriamas susibūrimas prieš JAV. Tačiau jis netruko pakviesti Kiniją ir Rusiją į G-20 valstybių susitikimą Majamyje.

Būtina suvokti realybę ir blaiviai ją vertinti. Rusija turi to jau neslepiančius sąjungininkus - Kiniją ir Šiaurės Korėją, kuriai, užspaustai Vakarų sankcijų, išgyventi padeda ne tik Kinija, bet nuo 2022 metų - ir Rusija, iki tol vykdžiusi vakariečių sankcijas prieš šią šalį.

O Ukraina sąjungininkų neturi - tik savotiškus „partnerius". Galima apgaudinėti save iliuzijomis, kad ir JAV dar partnerė, tačiau klausimas paprastas - kokia dabartinei JAV iš to nauda? Mes žiūrime iš savo varpinės ir nematome vidinės JAV padėties, sudėtingų D. Trampui problemų tiek JAV viduje, tiek tarptautiniuose santykiuose. Ne tik su „blogio ašimi" ir globaliais Pietumis, bet ir su Jungtine Karalyste, Europos Sąjunga.

Pastarąsias JAV turi ir laikyti sąjungininkėmis, ir išnaudoti ekonomiškai. Todėl Ukraina neturėtų apsigaudinėti iliuzija dėl Vakarų šalių karių jos teritorijoje. Ne tik dėl to, kad labai daug paaukojo už iliuziją tapti NATO ar ES nare, bet ir dėl to, kad JTO pritarimas taikdarystei yra galimas, tik sutikus visoms konflikto šalims.

Ir tikėtis reikia ne menamų europietiškų garantijų, kurias dvidešimt kelintą kartą siūlo pajuokos objektais tapę Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas ir kiti „norintys", bet negalintys. Mąstyti reikia apie realias garantijas, kurios negali būti užtikrintos be JAV ir Kinijos.

Šių šalių saugumo garantijos būtinos ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai Europai. Ir Lietuvai. Tik taip galima tikėtis taikos. Todėl turi prasidėti ne atskirų, o visų šių šalių derybos dėl visapusiškos taikos, o ne dėl kažkieno vienpusių „saugumo" garantijų Ukrainai, kuri 2024-2025 metų sandūroje sudarė net 27 saugumo sutartis su Vakarų šalimis. Kol Ukraina dar nepribaigta jos ir Europos „politikierių".

Kodėl Austrija vėl pareiškė, kad ji išliks neutrali?

Politikoje neturi likti tokių provokatorių, kaip „užsienio reikalų ministras" Kęstutis Budrys ir „karo ministrė" Dovilė Šakalienė, jau atvirai prabilusi apie JAV karių išvedimą iš Baltijos šalių.

Po to, kai reklaminis dronas privertė vienintelį mūsų „karo" lėktuvą su Gitanu Nausėda sukti ratus virš Vilniaus aerouosto bijant nusileisti, ir tris gaisrines mašinas skubėti gelbėti į bėdą (veikiau, į didelę gėdą) patekusio mūsų „prezidento", pamatėme, kad ne tik mūsų gynyba, bet ir visas valstybės valdymas yra butaforija. Tik taškymasis valstybės milijardais be atvangos.

Dėl visiško tokių veikėjų „politikos" žlugimo Lietuvoje turi vykti neeiliniai rinkimai. Šeštadienį grįždami iš Aukščiausiosios Tarybos deputato ir seniūno pavaduotojo Klemo Intos laidotuvių, autostradoje aplenkėme vokiečių karių transporto vilkstinę, vykusią į karines pratybas „Didysis erelis 2025". Dauguma mašinų buvo su raudonais medicininės pagalbos kryžiais. Niūriai nuteikė tokia „kariavimo" perspektyva. Tai ne mūsų krepšininkų pergalė prieš latvius.

Gal bent į Vilnių atvykstantis Lenkijos prezidentas Karolis Navrockis paprotins mūsų „politikus" - Lenkija nesiunčia karių į Ukrainą. Buvęs Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda pripažino, kad 2022 metais po į Lenkiją paleistų Ukrainos raketų Vladimiras Zelenskis ragino jas pripažinti rusiškomis ir įvesti į Ukrainą Lenkijos kariuomenę.

Lietuvos padėtis šiandien prastesnė, lyginant su mūsų valstybės atkūrimo metais, kada buvome beginkliai, bet mus gerbė dėl TAIKAUS ir teisiškai nepriekaištingo mūsų valstybės atkūrimo. Dėl Baltijos kelio. Gerbė, kol mūsų autoritetą dėl savanaudiškų paskatų 1992 metais nepradėjo griauti šio proceso simboliu tapęs V.Landsbergis, po valstybės pripažinimo apsvaigęs nuo šios garbės.

Kritiškam mąstymui lavinti nepamirškime ir Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus nuomonės 1992 m. gegužės 5 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje svarstant jo teikimą leisti Baliui Gajauskui dirbti Nacionalinio saugumo tarnybos vadovu: „... įvairios politinės grupuotės neatsisakė bandymų primesti, pavyzdžiui, vicepremjerui Z. Vaišvilai sprendimus. ... dėl prezidento rinkimų. Taip, Lietuvai dabar reikalingas prezidentas. Ir aš įsitikinęs, kad juo turėtų tapti ir juo būti yra nusipelnęs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas gerbiamasis V.Landsbergis. Kitokių sprendimų šiandien visuomenė nesuprastų, ir jie nieko, išskyrus didesnę sumaištį, neduotų."

1992 m. gegužės 28 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pasisakė Lietuvos Laisvės Lygos vadovas Antanas Terleckas: „Aš pirmas pradėjau viešai kalbėti apie Kliugerį, Šatriją ir mūsų krašto apsaugos ministrą. Jaučiu turįs teisę pasakyti savo nuomonę ir apie poną G. Vagnorių. ... Šiandien ponas G.Vagnorius pasakė čia kalbą, kurią istorikai pavadins politinės veidmainystės šedevru. ... Jūs nepašalinote iš Vyriausybės rūmų nė vieno buvusios komunistinės nomenklatūros darbuotojo. ... Viešai pareiškiu, kad patriotą vaidindamas ponas G. Vagnorius kopia į diktatoriaus sostą - gauti Aukščiausiosios Tarybos ypatingus įgaliojimus. Savo veidmainiška kalba jūs, pone Vagnoriau, pradėjote rinkimų kampaniją už Lietuvos Respublikos prezidento kėdę. Didelė tautos nelaimė, kad ji nesuvokia, kas iš tikrųjų yra jos sūnus Gediminas Vagnorius."

Kritiniam mąstymui lavinti priminsiu, kad didele tautos nelaime 1992 metais tapęs V.Landsbergis 2009 metais Lietuvos prezidentu vietoje savęs įpiršo Rusijos Federacijos valstybės paslaptį Dalią Grybauskaitę.

Net Tėvynės Sąjungos tarybos nariai nustėro, išgirdę apdairiai posėdyje nedalyvavusio V.Landsbergio laiške partiečiams paskelbtą siūlymą dėl D.Grybauskaitės.