Zigmas VAIŠVILA: Ar mus parduoda dar kartą?

Yra apie ką susimastyti po Donaldo Trampo eilinio, tačiau šį kartą jau neeilinio pareiškimo - apie branduolinį karą. Priprantame prie jo vis keičiamų pareiškimų apie importo muitų prekėms į JAV įvedimus/atšaukimus, tačiau jo ultimatumas/neultimatumas Rusijai ir jos naftos pirkėjams yra akivaizdus ruošimasis ne tiek Ukrainos klausimo sprendimui, bet bandymas pirmiau susitarti su Rusija prieš JAV pokalbį su Kinija.

JAV priverstos skaitytis su Kinija, o ši pareiškė, kad neleis ginklu nugalėti Rusijos. Kinijai pareikalavus, JAV neleido užsukti Taivano Prezidentui, kuris per JAV skrido į Gvatemalą ir Belizą, pripažįstančius Taivano nepriklausomybę nuo Kinijos.

Ukraina šiame geopolitiniame persidalinime - tik įrankis ir auka, gundyta tariama naryste NATO ir ES.

Vakarams besivaikant greito ir didelio pelno, buvo nepastebėta, kaip ekonomiškai iškilo Kinija, kas drauge su Rusijos ištekliais ir karinėmis technologijomis tampa grėsme po antrojo pasaulinio karo įsigalėjusiam pasaulio užvaldymui naudotai Breton-Vudso monetarinei fiksuotų valiutos kursų sistemai, kurioje tarptautinėje prekyboje dominuoja jau nebepadengtas JAV doleris. Prireikus vyksta ir karai.

Josifas Stalinas toliaregiškai buvo nutraukęs TSRS dalyvavimo šioje sistemoje sutartį. Jis nebegyvas. Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis nepatenkinti Vakarai, padedant Michailui Gorbačiovui, 1990 m. rugsėjyje išsprendė pagrindinę šių pasekmių problemą - Vokietijos suvienijimą. Nenuostabu, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos paskelbta Nepriklausomybė kėlė rūpesčius ne tik M. Gorbačiovui, bet Vakarams labai trukdė.

Galima suprasti D. Trampo blaškymąsi ne tik dėl jam nemalonios temos apie santykius su mirusiu Džefriu Epšteinu, bet ir dėl jo kovos su demokratų partijos atstovaujamomis globalistų struktūromis, visų pirma, JAV Federaline rezervų sistema. Matyt, JAV tarnybų kompromatas padėjo D. Trampui įveikti „liberalios" tvarkos Europoje atstovę Uršulą von der Leyen.

Tačiau ir tai neaišku, nes Sutartis dėl ES veikimo (SESV) nesuteikia teisės EK vadovybei spręsti dėl energetinių išteklių ir ginkluotės pirkimo - ši Sąjungai sprendžia dėl bendros prekybos politikos, tačiau be šalių nuomonės EK negali spręsti dėl energijos išteklių ir ginkluotės pirkimo. EK komisaras prekybai jau paskelbė, kad tai tik preliminarus ES susitarimas su JAV.

Tačiau JAV Prezidento spec. atstovas Stivas Vitkofas, matyt, turės apie ką kalbėtis Maskvoje su Rusijos Prezidentu. Gal veža ultimatumą, tačiau panašiau, kad siūlymą, kaip persidalinti interesus. Ne tik Ukrainoje. Jei susitikimas įvyks.

Po teismo sprendimų Londone dėl milijardinių lėšų priteisimo iš Igorio Kolomoiskio aiškėja, kad Vakarai periminėja Ukrainos oligarchų turtus. Nenustebkime, jei šie turtai ir šios šalies ištekliai atsidurs bendrame JAV ir Ukrainos fonde pagal jų šiemet pasirašytą sutartį dėl Ukrainos išteklių.

O jei Rusija užleis JAV kontrolei didžiąją Ukrainos dalį, kokios kompensacijos už tai panorės Rusija? Koks tokiu atveju Baltijos šalių likimas? Jau neslepiama, kad JAV kariai išeis, nors ir mūsų valdžia uoliai puolė skirti finansus JAV ginkluotei pirkti.

Pats metas prisiminti „žemiškas" karo Ukrainoje priežastis. Po 2005 m. „Oranžinės" revoliucijos Ukrainos Prezidentu tapęs Viktoras Juščenko Ministre Pirmininke pasirinko „dujų princesę" Juliją Tymošenko, kuriai Rusijoje dėl sukčiavimo netrukus buvo iškelta baudžiamoji byla.

Ukrainos oligarchai dešimtis milijardų JAV dolerių uždirbinėjo, Vakarams parduodami pigesnes ukrainietiškas dujas, kaip rusiškas, kurias, t. y. brangesnes, pardavinėjo ukrainiečiams. 2014 m. Prezidentu tapęs Petro Porošenko darė tą patį, ką ir šį „verslą" perėmęs Viktoras Janukovičius.

Po šio paskutiniojo Maidano perversmo tuometis JAV viceprezidentas Džo Baidenas sūnų Hanterį „įsiūlė" privataus Ukrainos dujų gavybos holdingo "Burisma" vienu direktoriumi - planuota TSRS laikais Ukrainoje sukurtus dujotiekius panaudoti ukrainietiškoms skalūninėms dujoms tiekti į Europą, rusiškas dujas paliekant „už borto".

"Burismos" buveinė buvo Kipre, bet Hanteris Baidenas vis tik atsisėdo į teisiamojo suolą JAV teisme. Išgelbėjo jį tėvas, paskutinėmis prezidentavimo dienomis suteikęs sūnui malonę. Pagrindiniai šių dujų ištekliai - Donecko srityje prie Kramatorsko ir Slaviansko. Tuomet ukrainiečių protestai sustabdė jų įsisavinimą, nes iš ten vyko ir Donecko aprūpinimas vandeniu, kurio šiandien ten trūksta.

Vladimirui Zelenskiui Vakarai surikiavo užduotį nepraleisti rusiškų dujų, tiektų Europai per Ukrainą. Idealiausias ir „nekalčiausias" pretekstas - karas. Tai ir įvyko 2022-2024 metais - nuo dalinio iki visiško šio dujų tranzito nutraukimo. Nord-Stream susprogdinimas - tos pačios temos atšaka.

Kas kaltas dėl šio kolonijinio karo? Mums aiškinama, kad Vladimiras Putinas. Ar tik jis? Taip, jis diktatorius, pradėjęs atvirą karą. Bet jis nutraukė Boriso Jelcino laikais „liberalios" Rusijos valdžios su Vakarais sudarytas plėšikiškas sutartis. Ir tai - bene pagrindinė šio karo priežastis.

Senieji ir naujieji šalių kolonizavimai skiriasi tik formomis ir technologijomis. Svarbu valdyti kolonijų „elitą" ar „demokratiškai" į valdžią skirti savo statytinius. Tik tada bus pigiai atiduodami gamtos ištekliai ir pigi darbo jėga mainais į Vakarų šiuolaikinius blizgučius, bet šiukštu - ne technologijas.

Tačiau to nepakanka - reikia palaužti ir tai, ką Džordžas Sorošas atvirai įvardino 1993 m. straipsniuose apie Europos dezintegracijos perspektyvas ir naują pasaulio tvarką, NATO ateitį - palaužti Rytų Europos tautas, atsparesnes išorinei įtakai nei vakariečiai.

Todėl dirbtinai joms primetamos „socialinės" neegzistuojančios lytys, vienalytės santuokos, naikinama jų kultūra, kalba. Karo metu tai daroma forsuotai - Ukrainoje uždrausta daugumos jos piliečių naudojama rusų kalba, skaldoma ir naikinama pravoslavų cerkvė, griaunami kultūros ir istoriniai paminklai.

Tačiau tokiu būdu ir Rusijai suteikiami argumentai jos karo propagandai - ginti rusakalbius, „išlaisvinti" teritorijas. Tad kuri į Ukrainą besigviešianti užsienio jėga „šventesnė"?

Ketvirtais karo metais į draudžiamus protestus vėl išėjo jaunimas - ginti Vakarų instrumentus, kuriais valdoma Ukraina. Pretekstas svarbus - kova su korupcija. Tačiau ar despotiško šios šalies užvaldymo ir naikinimo klausimai nesvarbūs? Panašu, kad naujoji ukrainiečių karta sėkmingai apdorojama pagal D. Sorošo paskelbtą planą. Kaip ir Lietuvoje.

Ukrainos Nacionalinio Antikorupcinio biuro (NABU) ir Antikorupcinės prokuratūros įstaigos (SAPO) istorijos tęsinys (šių struktūrų vėl tapimas nepriklausomomis nuo Ukrainos valstybės) patvirtino, kad V. Zelenskis ir jo komanda Vakarų ne tik pakabinti, bet ir nurašomi.

Prasidėjo jo aplinkos asmenų ir Aukščiausiosios Tarybos „Liaudies tarno" frakcijos deputatų areštai, jo administracijos vadovo Andrejaus Jermako aplinkos ir giminių areštai, kratos. Ukrainoje ir Vokietijoje.

Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi baudžiamasis persekiojimas vykdomas prieš A. Jermaką ir naująją Ukrainos Ministrę Pirmininkę Juliją Sviridenko. Atskleista Ukrainos gynybos ministerijos korupcija, pasisavinant 30 proc. lėšų, skirtų dronų ir elektroninių kovos priemonių gamybai. Ar neteks V. Zelenskiui, kaip ir U. von der Leyen, pasirašyti tai, ką sutars JAV ir Rusijos Prezidentai?

Lenkijos emigracinės Vyriausybės vadovas Vladislavas Sikorskis 1941 m. atnaujino diplomatinius santykius su TSRS, o 1943 m. pareikalavo, kad Tarptautinis Raudonasis Kryžius išsiaiškintų Chatynės žudynes, ir žuvo aviakatastrofoje prie Gibraltaro...

Paskutinieji įvykiai Ukrainoje patvirtino, kad ši negali tikėtis geros išeities iš šio, anot dabartinės JAV administracijos, JAV ir Rusijos proksi karo. Jei tikės užsienio partnerių „pagalba". Kaip buvome verčiami „tikėti mokslu" per Covid-19 pandemiją.

JAV ir Europai reikia ne visapusiškai stiprios Ukrainos, pagal ekonominį potencialą galėjusios konkuruoti net su suvienyta Vokietija, bet Ukrainos, kaip anti-Rusijos, kaip gamtos išteklių ir karinės jėgos naujo tipo kolonijos.

Tokių pasmerktų šalių visuomenė turi būti paklusni ir tvirtai valdoma - nurašomo V. Zelenskio ar kito statytinio, pvz. Valerijaus Zalužno, žurnalų viršeliuose jau perrengiamo iš generolo munduro į civilio kostiumą. Tik štai „bėda" Ukrainoje nutiko, vykdant „NABU" operaciją - ukrainiečiai pamatė, kad jų valdymo piramidė vis tik skyla.

Ne tik dėl valdymo iš užsienio (po 2014 m. Maidano perversmo įkurto NABU pareigūnams priemokas moka ir JAV valstybės departamentas), bet ir dėl Ukrainos vidinės situacijos. Prasidėjo vidinių spec. tarnybų kovos, Vinicoje minia pasipriešino prievartinei mobilizacijai.

Kokia išeitis? Valdžios pakeitimas, įtakojant užsieniui, padėties nepakeis. Jei JAV ir Rusija nesusitars, tai padėtį iš esmės pakeisti gali tik patys ukrainiečiai. Tačiau tai jau turi būti kita Ukraina, kuri turėtų užsitikrinti saugumą taip, kad ir Rusija užsitikrintų savo saugumą. Antraip karas bus tęsiamas.

Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija kariauja viena pati su Vakarais. Ir tai - ne tik Rusijos propaganda, nes Vakarai ir jų statytiniai vis kartoja, į kiek dalių bus padalinta Rusija.

Rusija neturi pagrindo tikėti Ukrainos ir Vakarų atstovų parašais - tokia jos patirtis. Tai ne kokio nors „vatniko" nuomonė, o viešai paskelbta buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir buvusio Prancūzijos Prezidento Fransua Olando nuomonė, kad Minsko susitarimus pasirašiusios Vakarų šalys net nesiruošė jų vykdyti.

Todėl D. Trampo ir V. Putino išbandymas vienas kitu yra tikrai sudėtingas ir sunkiai nuspėjamas baigtimi. Po išpuolio prieš Rusijos strateginius bombonešius, pasinaudojus tuo, kad pagal JAV ir Rusijos sutartį dėl strateginės ginkluotės abiejų šalių bombonešiai turi būti matomi, Rusijos puolimas Ukrainoje tik stiprėja.

Nuo 2014 metų Ukraina buvo atvirai pratinama prie būsimo karo. Kaip ir mes, Lietuva su Estija ir Latvija, esame prie to pratinami.

Karas baigtųsi greičiau, jei ir Vakarai bent iš dalies pripažintų ideologines savo klaidas - tarkim, nežinojo ar neįvertino tikrosios Ukrainos situacijos ir pan. Tikėtina, kad Vakarų „demokratijos lyderio" V. Zelenskio nurašymas dėl korupcijos, kurios iki tol Vakarai „nematė", yra vienas tokių žingsnių. Juk laimėtojais šiame kare turi skelbtis ir Vakarai, ir Rusija. Ukrainos nuomonė jiems nesvarbi.

Ją deryboms pateikti gali tik tikri šios tautos atstovai, bet ne veikėjai, atsakingi už pačią amoraliausią korupciją, vykdomą karo pretekstu.

Na o mes turime mąstyti apie tai, kaip mūsų „valdantieji" pasielgs šioje sudėtingoje padėtyje.

Beje, š. m. gruodžio 31 d. baigia galioti Rusijos ir Lietuvos sutartis dėl dujų tranzito į Kaliningrado sritį. Dėl geopolitinės mūsų padėties mes galime būti naudingi tik dėl logistinių maršrutų.

Norėtųsi, kad jie būtų skirti ne karo, bet taikos prekėms.

Vito Tomkaus trigrašis: Ar neatrodo, kad, sutelkę visą savo dėmesį į karą su Rusija, mes net nepastebėjome, jog ekonominis karas pas mus jau seniai prasidėjo. Ir ne tik su Rusija bei Baltarusija, bet jau ir su savo NATO sąjungininke Amerika, kurios Bušas ar kažkoks kitas glušas Vilniuje mums viešai pažadėjo, kad "Lietuvos priešas - bus ir Amerikos priešas!" Tačiau Trampas su Putinu nekalbėjo taip griežtai, kaip su mūsų nepamainoma Uršule iš Briuselio. (Ką jau ten bekalbėti apie mūsų visų mylimą ir liaupsinamą net labiau už Landsbergį - Zelenskį, kurį kaip alkaną šunį iš Baltųjų rūmų Šeimininkas išvijo.) Ar neatrodo, kad jau greit nusirisime iki mongolų-totorių laikų, kuomet siauraakių ordos muitais ir duoklėm visus slavus apmokesdino, prieš tai moteris ir merginas išprievartavę. P.S. Tikiuosi Uršulei to pavyko išvengti. (Nors... Kas žino, nes grįžo iš Trampo kabineto labai snukeliu patenkintu.)