Zigmas VAIŠVILA: Dėl kokios Ukrainos pergalės kovojama?

Paklauskime mūsų „mokytojų", skelbiančių mūsų kovą iki Ukrainos pergalės - iki kokios pergalės ir kaip jie ją pasieks? Ir svarbiausia - kokios Ukrainos? Ar aklai kartodami šią „maldą‘‘ vietoje „Tėve mūsų", susimastome apie Ukrainos žmones? Ar jie nori kariauti? Ką jie galvoja? Kas bus su jais, kai, tarkim, bus pasirašyta kažkokia taikos sutartis?

Įsivaizduokime hipotetinę, tačiau labai tikrovišką situaciją - fronte su Rusija kovojantį 2022 metų rusakalbį Ukrainos savanorį. Ne tą, kuris, pagal Ukrainos kariuomenės generalinio štabo duomenis, yra tarp tų nuo karo pradžios 1,77 mln. žuvusių ar dingusių be žinios. Dar gyvą. Nenorintį žūti paskutinėmis dienomis prieš taiką, kaip E.M.Remarko „Vakarų fronte nieko naujo" herojus Paulius, mokytojo patriotinių kalbų drauge su visa klase įtikintas savanoriškai stoti į kariuomenę. Vakarų fronte jis mokosi išgyventi ir nesugeba apie savo žiaurią patirtį papasakoti net šeimos nariams. Grįžęs į frontą, sužeidžiamas. Kol gydomas, fronte žūva jo būrys. Ir Paulius prieš karo pabaigą miršta nuo mirtinų sužeidimų... vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo".

O kas naujo ne Ukrainos fronte, o fronte dėl Ukrainos? Kaip susigaudyti, nes aplink tik informacinis chaosas ir „patriotinis" ginklavimasis. Nors tos ginkluotės nematome, bet mokame sveiku protu nesuvokiamas kainas.

Taigi, apie ką, be išgyvenimo klausimo, rusakalbis savanoris, tarkime iš Odesos, galvoja? Ką jis galvoja apie tai, kad grįžęs namo nebegalės lankyti cerkvės, nes valdžia ją atėmė, o šventiką įkalino? Mūsuose žiniasklaida apie tai nemėgsta rašyti. Kaip ir apie nesibaigiančius Kijevo Pečorų lauros vienuolyno išniekinimus, jų relikvijų išvežimą į ne pravoslavų Lvovą, dėl kurio istorijos ir šiais laikais ukrainiečiai su lenkais nesutaria, o Lenkija gražina atgal ukrainiečius.

Ką šis savanoris galvoja apie tai, kad jo vaikai mokytojos išvadinti „maskoliais" dėl kalbėjimo rusiškai ir išvaryti iš mokyklos? O juk pusė Ukrainos žmonių rusakalbiai.

Tai labai tikroviškas vaizdas, nes praėjusią savaitę Lvove vykusiose futbolo rungtynėse Charkovo berniukų komandos laimėjimas prieš vietinius rezultatu 3:1 užskaitytas jų techniniu pralaimėjimu. Nes kalbėjosi rusiškai ir buvo išvadinti „maskoliais". Charkoviečiai išvyko - ar Ukraina nepastūmėjo jų į rytus?

Rusakalbis savanoris fronte, tarkime, rusų kalbos mokytojas, gyveno Odesoje Aleksandro Puškino gatvėje prie paminklo šiam didžiam jo mylimam poetui. Kaip jis jausis grįžęs iš fronto, kai nepamatys šio paminklo, o gatvės pavadinimas bus pakeistas?

Gal šis savanoris telefonu neseka įvykių ir nieko nežino apie aukščiausio lygio korupciją jo šalyje karo metu? Kas jam paaiškins, kodėl už korupciją teisiama ir teismo už neatvykimą į posėdžius baudžiama buvusi už euroatlantinę integraciją atsakinga Ukrainos vicepremjerė Olga Stefanišina, buvo paskirta teisingumo ministre, o ką tik paskirta Ukrainos ambasadore JAV?

O gal jis pamanys, kad Donaldas Trampas su kompromatu prispaudė Vladimirą Zelenskį, o šis skiria kitus kompromatu valdomus asmenis, kurie, tikėtina, pasirašys primestą „taikos" sutartį?..

Kaip šis savanoris karys turi jaustis, Vakarų žiniasklaidai paskelbus iš Ukrainos pabėgusios antikorupcinio NABU tyrėjos išvežtą medžiagą, pvz. apie tai, kad buvęs Ukrainos kariuomenės vadas, dabar - Londone reziduojantis ambasadorius Valerijus Zalužnas įsigijo nekilnojamojo turto už 11 mln. eurų? Kažkieno planuojamas Ukrainos Prezidentas...

Gal dabartinė Ukrainos valdžia Kijeve uždarė Michailo Bulgakovo muziejų ir uždraudė šio rusakalbio kijeviečio rašytojo kūrybą, nes „Šuns širdyje" šis aprašė „šarikovus"?

Ši 1925 metais parašyta apysaka - alegorija apie komunistų revoliucijos bandymą pakeisti žmoniją. Tarybų Sąjungoje ji išleista tik 1987 m., t.y. „persitvarkymo" metais. Profesorius Filipas Preobraženskis žmogaus hipofizę ir sėklides persodina benamiui šuniui Šarikui. Šis virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu, išsirūpina pasą ir pradeda klasių kovą dėl vietos savo kūrėjo bute. Gi butas tai per didelis vienam profesoriui!

Ar „antisovietinėje" Lietuvoje ši apysaka yra mokymo programose? Gal „šarikovų" mūsuose mažai? Štai vienas į tokį „šarikovą" labai panašus Linas Idzelis, viešai nebaudžiamai aiškinantis, kaip nužudyti signatarą Zigmą Vaišvilą, rugpjūčio 19 d. pasirašė jo vadovaujamos Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimo susitarimą su FNTT.

Tikiuosi, FNTT direktorius Rolandas Kiškis nėra „šarikovas" ir paaiškins, kokią bendrą veiklą FNTT vykdys su šauliais? Nemėgstantys skaityti gali pažiūrėti 1988 m. režisieriaus Vladimiro Bortko filmą „Šuns širdis".

O ką mūsų „šarikovai" pasiūlys savanoriui iš Odesos, kai šis demobilizuosis ir grįš namo? Ar kaip „mūsų" Ohmanas, Ukrainos rusą pamokys, kaip žudyti rusą? Nes jis rusas.

O kuo šis demobilizuotas rusas po karo dirbs? Į mokyklą rusų kalbos mokytoju nebepriims. Jei karas bus pasibaigęs, tai su kuo 800 tūkst. Ukrainos karių kariaus? Jei nekariaus, tai kas šią milžinišką armiją išlaikys?

Ar tam užteks beviltiškai Vakarams praskolintos ir sugriautos, net karo metu išparduotos korumpuotos Ukrainos biudžeto?

Ar prasidėję Ukrainos kariuomenės šaudymai į „Draugystės" naftotiekį, kuriuo rusišką naftą gauna Vengrija ir Slovakija, tiekiančios apie 60% Ukrainai būtinos elektros energijos, yra būsimas Ukrainos kariuomenės panaudojimas? Ar ši didžiulė šiuolaikinio karo patirtį įgijusi kariuomenė be darbo užmokesčio nekels grėsmės Ukrainos žmonėms ir kaimynams?

Ar iš fronto grįžę kariai nesuvedinės sąskaitų su valdžios sraigteliais, kurie ėmė kyšius, žudė jų šeimų narius, imamus į kariuomenę ar tam besipriešinančius? Ar pasibaigus karui, Ukrainoje nebus daugybės nelegalių ginklų, ar jie neplūstels per jos sienas? Ar vien dėl to po karo nebus uždarytos Ukrainos sienos?

Jei žinome labai neigiamą JAV administracijos požiūrį į Europos Sąjungą, ar po, tarkim, įvykusio įstojimo į ES Ukraina nepraras JAV globos? Jei tokia dar yra. Gal buvusiems kariams vienintelis legalus darbas uždaroje Ukrainoje bus tapti JAV, Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos samdiniais, saugančiais šių šalių ekonominius interesus Ukrainoje?

Pagal 2024 - 2025 metais pasirašytas 27 taip vadinamo saugumo sutartis. Ar tos „saugumo" sutartys sudarytos dėl Ukrainos saugumo ar dėl jos išteklių perėmimo? Jei dėl saugumo, tai kokių dar saugumo garantijų nori Ukraina? Žodžiu, mulkinimas, mulkinimas ir mulkinimas.

Iš kažko reikės gyventi buvusiems kariams ir jų šeimoms? Ar po karo nebus masinio banditizmo, ypač tuo atveju, jei Ukrainos valdžia liks ši ar į ją panaši, t.y. neturinti ne tik teisinio pagrindo, bet ir moralinio autoriteto?

Lvove nušautas 2004 m. Oranžinės revoliucijos aktyvistas, 2014 m. Maidano perversmo faktinis komendantas ir savigynos būrių vadas Andrejus Parubij, 2016 m. išrinktas Ukrainos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Žmogžudystės vaizdo įrašas socialiniuose tinkluose pasklido po 15 minučių. Kas kitas?

Vakarai skelbia, kad 70% ukrainiečių nori taikos. Ar įvyks ji? Ar Rusija, parduodanti Kinijai 2/3 savo naftos, nepriklauso nuo jos? Ar Rusija, neturėdama garantijų dėl Vakarų sankcijų jai nutraukimo, gali susitarti su JAV, to nesuderinusi su Kinija ir prarasdama pagrindinį naftos pirkėją? Ar Kinijai naudingas šis karas, jei ji dideliais kiekiais tiekia strategines prekes ne tik Rusijai, bet ir Ukrainai?

Ar naudingas šis karas Kinijai ir dėl to, kad JAV turi skirti dėmesį ir resursus ne Taivanui ir ne strateginiam JAV rungimuisi su Kinija? Kinija, nesusitarusi dėl tarpusavio santykių su JAV, intensyviai didina ir tobulina savo strateginę ginkluotę, nes jos branduolinio ginklo arsenalas 10 kartų mažesnis už Rusijos ir už JAV. O čia Kinijai reikalinga Rusija. Ar ne užburtas ratas?

Tad gal išeitis - trišalis JAV, Kinijos ir Rusijos susitarimas? Ar prisimename Kinijos siūlytą taikos Ukrainai planą, iš kurio mūsų „šarikovai" tyčiojosi? Gal JAV ir Rusija privers Ukrainą pasirašyti taikos sutartį, reiškiančią vienokią ar kitokią kapituliaciją? Požymių yra. Ukraina leido išvykti 18-22 metų jaunuoliams (eilės pasienyje iki 8 km). Ar tai ne požymis, kad karas „uždarinėjamas"? Iki šiol Vakarai spaudė Ukrainą šiuos jaunuolius šaukti į armiją mainais į paramą.

Kodėl JAV spaudžia baigti karą Ukrainoje? Ar dėl JAV santykių su Kinija sprendimo, ar dėl Izraelio politikos problemų, ar dėl atvirai ruošiamos JAV spec. operacijos prieš didžiausias naftos atsargas pasaulyje turinčią kaimynę Venesuelą, už kurios Prezidento galvą JAV Valstybės departamentas premiją padidino nuo 20 iki 50 mln. USD?

Ar prisimename JAV išėjimą iš Vietnamo karo? JAV ne tik palaipsniui išvedinėjo savo kariuomenę iš ten, bet ir tuo pat metu derėjosi su Šiaurės Vietnamu, kurį rėmė TSRS ir Kinija. Už šio plano įgyvendinimą 1973 m. Paryžiaus susitarimais dėl karo veiksmų nutraukimo ir taikos atkūrimo Vietname Henris Kisindžeris (nuo 1969 m. - JAV Prezidento Ričardo Niksono nacionalinio saugumo patarėjas, o nuo 1973 m. - ir valstybės sekretorius) apdovanotas Nobelio taikos premija.

H.Kisindžeris buvo vienu iš Amerikos "lankstaus atsako" doktrinos autorių, šaltojo karo metu pasisakęs už Rytų ir Vakarų santykių atpalaidavimą, taip pat už branduolinių ginklų kontrolės įvedimą. 1972 m. jo pastangomis pasirašytos TSRS ir JAV strateginės ginkluotės apribojimo ir Antibalistinių raketų sutartys, 1971 ir 1973 m. keturšalės Vakarų Berlyno sutartys. Ar tinkamas pavyzdys Trampui,prabilusiam ir apie JAV ir Rusijos strateginės ginkluotės susitarimų būtinumą?

Ar Gitanas Nausėda ignoruos ir tokias JAV iniciatyvas, kaip 2010 m. tai padarė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsisakiusi JAV Prezidento Barako Obamos kvietimo atvykti į Prahą dėl JAV ir Rusijos strateginės ginkluotės ribojimo sutarties pasirašymo?

Vietnamo karo baigimo scenarijų D. Trampo vadovaujamos JAV bandė įgyvendinti ir Afganistane. Tačiau tuomet Afganistano proksi valdžia pati labai greitai subyrėjo, dėl ko pabaiga buvo labai gėdinga ir Džo Baideno vadovaujamoms JAV.

Ukrainoje oficialiai nėra JAV kariuomenės. Tad, iš vienos pusės, D. Trampui lyg ir lengviau ten įgyvendinti vietnamietišką karo pabaigimo scenarijų. Tačiau, iš kitos pusės, reikia rasti sprendimą, ką daryti su NATO „partneriais", kurie nenori keisti užsiciklinusios plokštelės „Iki Ukrainos pergalės". Tačiau europiečių „taikos formulės" karui Ukrainoje nesimato. Metas ir Lietuvai apsispręsti, kurį „partnerį" pasirinkti.

Tačiau sprendimo priėmimui būtina suvokti pagrindinį dalyką - jei Ukraina bus vienoje ar kitoje vienas prieš kitą stovinčių priešiškų blokų pusėje, šis proksi karas Ukrainos žmonėms nesibaigs. Gal tik stabtels kuriam laikui. O gal išeitis yra neutralitetas, verčiantis šalį manevruoti, bet ne kariauti svetimus karus savo teritorijoje?

Kodėl Austrija po antrojo pasaulinio karo pasirinko neutralitetą ir nestojo į NATO?

Kodėl Suomija, pralaimėjusi Tarybų Sąjungai 1939 metų Žiemos karą ir 1944 metais drauge su nacistine Vokietija - antrąjį pasaulinį karą, tapo neutralia ir ne taip jau blogai sugyveno su TSRS ir jos teisių perėmėja Rusija?

Kodėl Vydūnas ir Stasys Šalkauskis Lietuvos žmonėms patarinėjo, kad sudėtingoje mūsų geopolitinėje situacijoje išlikti galime tik bendraudami ir diplomatiškai manevruodami su visais kaimynais?