Zigmas VAIŠVILA: Vis tik paskaitykime Leniną

O Fridrichas Mercas ir Gitanas Nausėda vis kalba apie Ukrainos pergalę karo lauke prieš didžiausią branduolinę valstybę. Informacija apie Ukrainos mokamą kainą slepiama.

Tik NATO generalinis sekretorius vis kartoja, kad Rusija per 3 mėnesius pagamina ginkluotės tiek, kiek Vakarų šalys per metus. Paskelbta apie Rusijos raketų tiekimus į Iraną. Kažkodėl oficialiai nereaguojama į Šiaurės Korėjos šaudmenų ir karių tiekimus Rusijai.

Manau, kad JAV valdžiai svarbesnis Izraelio, o ne Ukrainos likimas. Raudonojoje jūroje husitai jau skandina tankerius.

Ukrainiečiai valstybės nekontroliuojamoje žiniasklaidoje diskutuoja apie tai, kad sukomplektuota tik 47 proc. Ukrainos kariuomenės, kad ruošiamasi į karą šaukti jaunuolius ir moteris, kad prie Konstantinovkos operatyvinėje apsuptyje atsidūrė 8 Ukrainos karių brigados.

Tokie visažiniai, kaip G. Nausėda ir F. Mercas, „pamiršo", kad po 2022 m. vasario - kovo mėnesių nepavykusio Rusijos greito antpuolio, Vakarams privertus Ukrainą atsisakyti pasirašyti su Rusija Stambulo sutartį dėl karo pabaigos, 2022 m. spalyje Rusijos kariuomenės Ukrainoje vadas generolas Sergejus Surovikinas paskelbė naują Rusijos taktiką - siekti ne užgrobti kuo daugiau Ukrainos teritorijų, bet naudojantis karine persvara sunaikinti Ukrainos armiją, Vakarų jai tiekiamą ginkluotę.

Sekinimo taktiką patvirtino ir įrengtos Surovikino gynybinės linijos. Sunku suvokti kariavimą, kai Vladimiras Zelenskis kasdien viešai aiškino, kur ir kada, kokia gauta ginkluote puls šiuos įtvirtinimus.

Ar reikia akivaizdesnio patvirtinimo, kad Vakarai ne Ukrainą remia, bet naudojasi ja ir jos žmonėmis Rusijos silpninimui? Vakarų vadovams nusipjauti į juos.

Kas vyksta? Skelbiama apie vienos didžiausių pasaulyje JAV tarptautinės investicinės kompanijos „Black Rock" veiklos Ukrainoje stabdymą, nors šio karo metu ji supirko 47 proc. Ukrainos juodžemio, kur nenorima leisti laidoti žuvusius karius, juos reikia kremuoti...

Ši kompanija, susijusi su JAV demokratų partija ir valdo apie 12 trln. USD investicinį turtą, kas tolygu pusei JAV metinio BVP. Pažiūrėkime, kaip mes įklimpę į šią pelkę.

Wikipedia neskelbia (!) naujo VFR kanclerio F. Merco biografijos. Gal dėl to, kad jis 6 metus vadovavo „BlackRock" padaliniui Vokietijoje? „BlackRock" yra Vokietijos ginkluotės giganto „Rheinmetall" akcininkas ir investuotojas.

„Rheinmetall" pastatė 34 gamyklas Ukrainoje, o Baisogaloje stato 155 mm artilerijos sviedinių gamyklą. Buvusios Lietuvos Vyriausybės sutarties su „Rheinmetall" sąlygų nežinome. Neramu dėl kol kas Lietuvos valstybei priklausančių energetikos įmonės „Epso-G Invest" ir „Giraitės ginkluotės gamyklos" įkišimo į šį projektą per bendrą įmonę „Rheinmetall Defence Lietuva".

Valstybės įmonei tapus akcine bendrove, netrukus ji privatizuojama. „Giraitės ginkluotės gamykla" gamina ne artilerijos sviedinius, bet NATO standartus atitinkančias kulkas. Per 4 karo metus „Rheinmetall" vertė išaugo 20 kartų.

Luminor bankas kviečia mus investuoti lėšas į „BlackRock" fondus. Paskaitykime ir apie „BlackRock" partnerių nuo 2017 m. kertamus Lietuvos miškus. Rūdininkų girioje kursis Vokietijos divizija, kurios vienam kariui bus skirta 35 m2 gyvenamojo ploto (Lietuvos kareiviui pakanka 6 m2) ir kurią po kažkiek metų apginkluosime „Rheinmetall" gaminamais „Leopard" tankais.

Pagal antrą ministrės Dovilės Šakelienės darbo dieną Vokietijoje pasirašytą sutartį - už keliagubą kainą, lyginant su Vokietijos mokama kaina. „BlackRock"-ininkas F. Mercas jau paskelbė, kad Vokietijos kariuomenė įsigis 3500 vnt. „Leopardų"...

Kaip viskas paprasta ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. O mes nieko nematykime, tik didžiuokimės LDK!

Gal teisus G. Nausėda, pradėjęs kalbėtis su Leninu? Tačiau juokdarys - tai ne karalius. Gyvena tokie veikėjai alternatyvioje tikrovėje, kurioje jie mato tik savo „didybę" ir „svarbą". Vis tik ir mums būtų sveika, jei jie perskaitytų Vladimiro Lenino „Imperializmas - aukščiausia kapitalizmo stadija".

Prisiminkime šį veikalą. Imperializmas išaugo kaip kapitalizmo pagrindinių savybių išsivystymas ir tiesioginis tęsinys. Tačiau kapitalizmas tapo kapitalistiniu imperializmu tik tam tikroje, labai aukštoje savo raidos pakopoje. Ekonominiu atžvilgiu svarbiausias dalykas šiame procese yra tas, kad laisvąją kapitalistinę konkurenciją pakeičia kapitalistinės monopolijos. Todėl ir be V. Lenino šie ekonominiai dėsniai šiandien veikia.

Matome ir mes, kaip nyksta mažos įmonės, mažos valstybės - tam po TSRS griūties ir buvo sudaryta Lisabonos sutartis, įsiteisėjusi 1993 m. lapkričio 1 d., dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į politinę Europos Sąjungą.

Tą pačią dieną Džordžas Sorošas paskelbė ir apie savo „atviros visuomenės" idėją, atneštą mums, anot jo, atsparesniems propagandai, nei vakariečiai. O šią tvarką, anot Dž. Sorošo, turi palaikyti išorinio priešo netekusi NATO, turinti mūsuose kurti vidinius konfliktus.

Laisvoji konkurencija mūsų, atkurtos Lietuvos piliečių, akyse sparčiai virto monopolijomis, o valstybės monopolijas „privatizavome". Nes, anot šių propagandistų, valstybė nemoka valdyti strateginių įmonių...

Kuriant stambiąją gamybą, išstumiama smulkioji, o stambiąją keičia dar stambesnės. Gamybos ir kapitalo konkurencija privedama iki vis didėjančių monopolijų: kartelių, sindikatų, trestų. Su jais susilieja dešimtys bankų, t. y. trilijonais lėšų operuojantis kapitalas.

Monopolija yra perėjimas iš kapitalizmo į aukštesnę santvarką, o imperializmas yra monopolistinė kapitalizmo stadija, turinti penkis svarbiausius požymius:

1. gamybos ir kapitalo koncentraciją pasiekusią aukštą išsivystymo pakopą - monopolijas, vaidinančias lemiamą vaidmenį ūkiniame gyvenime;

2. bankinio kapitalo susiliejimą su pramoniniu;

3. kapitalo išvežimą;

4. tarptautinių monopolinių kapitalistų sąjungos susidarymą;

5. užbaigtą teritorinį žemės pasidalijimą.

Ką matome šiandien, ar nebuvo toliaregiškas V. Leninas? Imperializmas yra išsivysčiusio pramoninio kapitalo padarinys, kurį sudaro kiekvienos pramoninės kapitalistinės nacijos siekimas prisijungti arba pajungti vis didesnes agrarines sritis nepriklausomai nuo to, kurios nacijos jose gyvena. Imperializmas yra aneksijų siekimas.

Imperializmui būdingas kaip tik siekimas aneksuoti ne tik agrarines sritis, bet ir svarbiausias pramonės sritis. Greičiausiai kapitalizmas auga kolonijose ir užjūrio šalyse. Atsiranda naujos imperialistinės valstybės (kažkada Japonija, dabar - net komunistinė Kinija). Pasaulinių imperializmų kova smarkėja.Ar ne tai matome šiandien?

Kokia kapitalizmo sąlygomis galėjo būti kita priemonė, išskyrus karą, pašalinti neatitikimus tarp gamybinių jėgų išsivystymo bei kapitalo susikaupimo, iš vienos pusės, ir kolonijų bei finansinio kapitalo įtakos sferų pasidalijimo, iš kitos pusės? Tad kodėl stebimės karu Ukrainoje?

Imperializmas iš užuomazgų tapo viešpataujančia sistema, kapitalistinės monopolijos ėmė pirmauti ne tik ūkyje, bet ir politikoje. O tai - jau oligopolija (skaitykime Karlo Markso „Kapitalą") - stambaus kapitalo ir politinės valdžios susiliejimas. Argi ir šiandien tai nevyksta? V. Leninas konstatavo, kad pasaulio pasidalijimas baigtas, tačiau jis matė ir kovą tarp imperialistinių valstybių dėl dalyvavimo monopoliuose. Ir šiandien tai matome.

Anot V. Lenino, pasmarkėjusi kova su kitomis nacionalinėmis valstybėmis, finansininkų grupėmis dėl pasaulio pasidalijimo ir dėl viešpatavimo kitoms šalims - visa tai sukelia visuotinį visų turtingųjų klasių perėjimą į imperializmo pusę. Politinės imperializmo ypatybės yra visapusiškas nacionalinės priespaudos sustiprinimas dėl finansinės oligarchijos priespaudos ir laisvosios konkurencijos pašalinimo. Tinka šios taisyklės ir šiandieniniam pasaulio perdalinimui.

Didžiausi ir svarbiausi imperializmo prieštaravimai - prieštaravimas tarp monopolijų ir laisvosios konkurencijos, tarp milžiniško finansinio kapitalo siekio ir prekybos laisvojoje rinkoje, tarp kartelių ir trestų, iš vienos pusės, ir jų neužvaldytos pramonės, iš antros pusės, ir t.t.

Kapitalizmo sąlygomis neįmanomas kitoks pagrindas pasidalyti įtakos, interesų sferų, kolonijų ir kt., kaip tik pagal dalybų dalyvių jėgą - bendrąją ekonominę, finansinę, karinę ir kt.

Po Lisabonos sutarties sudarymo italų istorikas Roberto de Matje laišku Europos Parlamento narius perspėjo, kad šios sutarties net neslepiamas tikslas - Europos Sąjungą paversti viena supervalstybe, o nacionalines valstybes - jos regionais. Tad šis procesas netruks atvesti Europą į karą.

Tad V. Leninas pagrįstai aiškino, kad imperializmas yra epocha, kurioje finansinis kapitalas ir monopolijos visur skleidžia savo viešpatavimo, o ne laisvės siekius. Ypač stiprėja nacionalinė priespauda ir aneksijų siekis, t. y. nacionalinės nepriklausomybės pažeidimai. Šiandien tai veidmainiškai dangstoma „laisvės" ir „demokratijos" šūkiais.

Monopolijos, oligarchija, viešpatavimo siekimas vietoj laisvės siekimo, vis didesnio skaičiaus mažų arba silpnų nacijų išnaudojimas - visa tai vykdoma nedidelės saujelės turtingiausių arba stipriausių nacijų. Tai sukūrė tuos skiriamuosius imperializmo bruožus, kurie verčia jį apibūdinti kaip parazitinį arba pūvantį kapitalizmą.

Vis ryškiau atsiskleidžia viena iš imperializmo tendencijų - susikuria „valstybė rentininkė", valstybė lupikautoja, kurios buržuazija vis labiau gyvena iš kapitalo išvežimo ir „kuponų karpymo". Šiandien „kuponai" kitokie, o esmė?

Tikiuosi, Gitanas Nausėda prisimins, kad jis ekonomistas. Tačiau Lietuvos piliečiams būtų pravartu žinoti, už kokius nuopelnus „nelojalius" asmenis žudyti ruošiančios Lietuvos šaulių sąjungos vadui Linui Idzeliui Gitanas Nausėda suteikė Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnį?

Už kokius nuopelnus Jonui Ohmanui jis suteikė dar vieną mūsų valstybės ordiną?

Protestuodama prieš pilietybės atėmimą iš Ukrainos stačiatikių bažnyčios patriarcho Anufrijaus, karo medikė Larisa Brodeckaja grąžino V. Zelenskiui visus šiai medikei jo paskirtus valstybės apdovanojimus.

Medikė paragino jį atimti ir iš jos Ukrainos pilietybę. Beje, Ukrainos Konstitucija draudžia tai daryti.

Liepos 11 dieną Latvijos pusės kvietimu lankėmės Daugpilyje. 35 metai Latvijos muitinės atkūrimui. Ten dar yra prisimenančių, kas yra valstybingumas.

Pirmasis 1990 metais atkurtos Lietuvos Respublikos muitinės vadovas Valerijonas Valickas buvo kreipęsis į dabartinį Lietuvos muitinės vadovą Darių Žvironą dėl pirmojo Latvijos atkurtos muitinės vadovo Aivarso Silanšo apdovanojimo Lietuvos muitinės Garbės ženklu „Nuopelnų Kryžius".

Šios dvi muitinės drauge kūrė šias valstybes, jų postus naikino Rygos ir Vilniaus OMON-ai. Kaip tuometis Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojas, atsakingas ir už muitinės veiklą, galiu daug ką patvirtinti.

Nesulaukęs D. Žvirono atsakymo, V. Valickas pernai jam suteiktą Lietuvos muitinės Garbės ženklą „Nuopelnų Kryžius" Nr.2 (Ženklas Nr.1 suteiktas Tomui Šernui) š. m. liepos 11 d. Daugpilyje įteikė A. Silanšui.

Prieš istorinę 1990 m. Kovo 11-ąją ką tik išrinktų 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų sąjūdiečių atstovai 1990 m. kovo 7 d. Maskvoje iš JAV ambasadoriaus Tarybų Sąjungoje Džeko Metloko išgirdo tai, ką svarbu suvokti ir šiandien: „JAV pripažins Lietuvą tik tada, kai bus pripažintos Lietuvos sienos ir kai Lietuvos Vyriausybė kontroliuos šalį."