Apie ugdymo šeimoje patirtis

Didžiausią rūpestį kėlė atsivėrusios karantino metu vykusio nuotolinio mokymosi pasekmės, kai vaikai būdavo priversti beveik visą dieną praleisti prie medijų. Dar nesibaigus karantinui, daugelis specialistų, pedagogų ir tėvų pastebėjo didžiules neigiamas šio laikotarpio pasekmes, padarytas mūsų vaikų fizinei, psichinei, emocinei ir dvasinei sveikatai. Šiandien manome, jog apsvarstę visas įmanomas ugdymosi alternatyvas, atradome tinkamiausią būdą ugdytis mūsų dukrai.

Kai dukrai pasiūlėme ugdymosi šeimoje būdą, ji tam neprieštaravo ir su smalsumu laukė kitokios mokslo metų pradžios. Bendravome su šeimomis, gyvenančiomis įvairiuose Lietuvos miestuose, kurios jau turi patirties šioje srityje, ir mūsų žinojimas tik pasitvirtino, kad pasirinkdami tokį ugdymosi kelią susidursime su naujomis patirtimis, iššūkiais, galbūt net sunkumais. Tačiau savo atžalai atversime daug platesnes galimybes: visų pirma susigrąžinti atimtą drąsą, lanksčiau planuoti mokymosi procesą, efektyviau išnaudoti laiką ugdymuisi, sukurti mokymąsi skatinančią aplinką, mokytis individualiu tempu. Taip pat šį žingsnį žengti mus įkvėpė priimti ir Lietuvos tėvų forumo įvairūs mokymai.

Supratome, kad ugdydami dukrą netradiciškai, sudarysime palankesnes sąlygas jai įgyvendinti mėgstamas veiklas, kurioms pritrūkdavo laiko ir energijos dėl nuolatinės perteklinės namų darbų apkrovos. Pamatėme, kad tokiu būdu savo vaikus ugdančios šeimos turi geresnes sąlygas perduoti savo šeimos vertybes, tradicijas, įsitikinimus, pasaulėžiūrą.

Pirmaisiais mokslo metų mėnesiais leidome savo dukrai išsimokyklinti, t.y. ji mokėsi pagal interesus, pomėgius ir savo kuriamus įvairius projektus. Juk mokymasis yra nedaloma visuma, kur susitinka visos disciplinos. Tokiu būdu siekėme, kad ji atprastų vykdyti tik komandas, o susigrąžintų prigimtinį gebėjimą samprotauti, drąsą svajoti, laisvę kurti, planuoti...

Bendru mūsų šeimos sutarimu, šiuo laikotarpiu stipriai apribojome ekranus, t.y. juos dukra naudojo tik labai svarbiems reikalams. Pavyzdžiui, telefonas - kaip susisiekimo priemonė. Lengva nebuvo! Kurį laiką dukrą lydėjo nepasitenkinimas, apatija dažnai girdėdavome pasakymus: „Neturiu ką veikti! Ką veikti?" Tačiau aiškiai žinojome, ko siekiame.

Nuolatinis mano ir vyro laiko skyrimas saviugdai, tėvystės įgūdžių tobulinimui leido suprasti šių dalykų svarbą ir vertę. Šiam naujam laikotarpiui atsakingai ruošėmės pasirinkdami mokyklą, kuri gerai žinojo mokymosi šeimoje užsienio patirtį ir buvo gerai pasirengusi palydėti tėvus ir mokinius mokymosi šeimoje kelionės metu. Į mokymosi šeimoje mokslo metus atėjome žinodami, jog turės ir tėvų požiūris į mokymąsi keistis, tačiau suvokėme, kad tai turės teigiamų pasekmių tolimesniam ir visapusiškam pilnavertės asmenybės augimui.

Išsimokyklinimo laikotarpiu dukrai išsisklaidė buvusi įtampa. Šeimoje skyrėme daug laiko buvimui kartu, pokalbiams įvairiomis temomis, skyrėme laiko tylai ir kalbėjome apie jos svarbą šiandienos žmogui, gyvenančiam triukšmo perpildytame pasaulyje. Leidome laiką gryname ore, su savo augintiniais, žaidėme įvairius žaidimus, kartu atlikome įvairius buities darbus, gaminome maistą, keliavome, stebėjome ir tyrinėjome supančios gamtos reiškinius, bendravome su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Pastebėjome, kaip palaipsniui dukra pradėjo atsiverti ir pati inicijuoti tam tikras įvairias veiklas. Pamažu atsirado noras sužinoti, išmokti, susipažinti, atrasti, patirti, išbandyti ir tą pritaikyti gyvenime. Vienas pirmųjų dukters „prabudusių" norų buvo mokytis vokiečių kalbos, ir dabar ji tai daro su dideliu užsidegimu.

Į ugdomųjų veiklų sąrašą įtraukėme finansinio raštingumo pamokas - dukra mokosi fiksuoti ir apskaičiuoti šeimos išlaidas, pajamas pagal tam tikras sritis. Tai puiki galimybė kalbėti su vaiku ir plėsti žinojimą apie šiandien visame pasaulyje įsigalėjusią vartojimo kultūrą ir jos daromą žalą aplinkai, pasauliui.

Keletą kartų per savaitę ji lanko įvairius būrelius, bendrauja su draugais ir bendraminčiais, dalyvauja įvairiuose renginiuose, veiklose. Sudarome galimybes išbandyti jėgas savanorystėje už mūsų miesto ribų. Taip ji turi galimybę prisidėti prie kilnių projektų bei plėsti savo galimybių ribas.

Mokslo metams persiritus į antrąją pusę, galime džiaugtis pirmaisiais pasirinkto ugdymosi būdo vaisiais. Labiausiai džiugina sustiprėjęs mūsų, kaip šeimos, tarpusavio ryšys, nes turime galimybę skirti daug daugiau laiko buvimui drauge.

Tačiau ši gyvenimo kelionė būtų sudėtingesnė, jei ne nuoširdi bendrystė ir palaikymas iš mokyklos bendruomenės, taip pat atsakingos už mūsų dukters ugdymą. Ji nuolat domisi, kaip mums visiems sekasi. O šios mokyklos vadovai ir pedagogai kas mėnesį organizuoja individualius susirinkimus, pedagogines studijas, skirtas tėvams, kurių metu galime ugdyti save, išgirsti kitų tėvų, ugdančių vaikus šeimoje, patirtis.

Tik dėl bendrų pastangų šiandien matome spindinčias savo dukros akis. O į užduodamą klausimą: „Kaip gyveni", nuoširdžiai atsakančią: „Esu laiminga!"