Ar leisime įsigalėti savicenzūrai?

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos narys Almantas Stankūnas, pasidalinęs nuomone, kad homoseksualumas yra „lytiškumo sutrikimas", šios savivaldybės Etikos komisijos pripažintas pažeidusiu politiko etiką ir netinkamu atstovauti savo miestui (vėliau Vyriausioji tarnybinės etikos komisija šį Vilniaus miesto savivaldybės etikos komisijos sprendimą panaikino).

Už analogišką teiginį gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas Lietuvos bioetikos komiteto pripažintas pažeidusiu darbo etiką ir praeitų metų pabaigoje skubiai atleistas iš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (vėliau Lietuvos administracinių ginčų komisija šį Lietuvos bioetikos komiteto sprendimą taip pat panaikino).

O štai anglų kalbos mokytoja Alina Laučienė šiuo metu teisiama Vilniaus miesto apylinkės teisme - už, neva, neapykantos kurstymą savo parašytame straipsnyje, kuriame šiuo metu vykstančio Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste sukritikavo nuolatinę ir akivaizdžią rusakalbių Lietuvoje viešai demonstruojamą nepagarbą valstybinei kalbai.

Nepatogus kunigo R.Doveikos pamokslas

Vis dėlto įdomiausi ginčai kilo po to, kai kunigas Ričardas Doveika 2024 m. vasarą savo pamoksle pasakė, kad 80 procentų Lietuvos žmonių prisibijo reikšti savo nuomonę. Išgirdę apie šį kunigo pasisakymą, viešojoje erdvėje pamokslauti jam pradėjo visas būrys viešųjų intelektualų, politikų ir „faktų tikrintojų".

Pirmiausia jie teigė, kad R.Doveikos duomenys nepagrįsti ir išgalvoti. Vėliau, kai jiems buvo parodytas konkretus visuomenės nuomonės tyrimas (2022 m. atliktas „Baltijos tyrimų"), pagrindžiantis kunigo teiginį, R.Doveikos teiginiai nurašyti kaip interpretacijos, o pats tyrimas paskelbtas metodologiškai ydingu.

Trumpai tariant, traukti visi įmanomi „argumentai" siekiant bet kokia kaina nuraminti visuomenę (ir, tikriausiai, save pačius), jog Lietuvoje su žodžio ir saviraiškos laisve tikrai viskas tvarkoje.

Beveik visi R.Doveiką realybės iškraipymu kaltinę visuomenės veikėjai, „kaip nekeista", vienaip ar kitaip buvo susiję su tuometine konservatorių-liberalų valdančiąją dauguma ir Vyriausybe.

Tuometė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė mananti, „kad baimių nėra, yra labai daug drąsos ir kartais mažokai atsakomybės". Suprask, ne tik žmonės nebijo sakyti ką galvoja, bet netgi reiškiasi per drąsiai, todėl būtina dar labiau griežtinti atsakomybę už „neapykantos kalbą".

Jai pritarė ir liberalusis TS-LKD flangas. Buvęs Seimo narys Andrius Navickas R.Doveiką vadino kankiniu apsišaukėliu: „Vadini save kankiniu, o pasekėjai tau tik ploja, gyveni patogiai ir galima ramiai rūpintis įvaizdžio vadyba".

Jo kolega Linas Slušnys taip pat nuogąstavimus dėl padėties mūsų visuomenėje priskyrė R.Doveikos masių pripažinimo siekiui: „Minioje niekas faktų netikrina ir nesigilina. Lyderis ištarė teiginį - minia ošia ir ploja."

O savo žodžio tikrai neribojantis ir „kolorado vabalus" ne per seniausiai šaudyti siūlęs Arūnas Valinskas nepraleido progos R.Doveikos teiginio įvertinti kaip palankaus Rusijai.

A.Valinskas tikrai gali nebijoti reikšti savo nuomonės - skirtingai nei lietuvių kalbos statusą ginti (nieko nešaudant) pasiūliusiai A.Laučienei, A.Valinskui pasiūlius susidoroti su valstybės priešais prokuratūra tyrimo dėl jo nusprendė nepradėti.

Paminėti, žinoma, verta ir kai kuriuos R.Doveiką gynusius politikus. Tarp jų dabartinis Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, „valstiečiai žalieji" Aurelijus Veryga ir Asta Kubilienė. Visi jie tuo metu buvo Seimo opozicijos nariai ir, skirtingai nei liberalieji valdantieji, kur kas santūriau vertino žodžio ir saviraiškos laisvę mūsų šalyje.

Akivaizdu, kad būtent konservatyvesni politikai ir visuomenės veikėjai šiandien labiausiai sunerimę dėl laisvės reikšti savo įsitikinimus ir vadovautis jais savo veikloje. Šiuo metu Lietuvai itin aktualiose diskusijose lytiškumo, šeimos sampratos, tautinės tapatybės klausimais krikščioniškų ar patriotinių pasaulėžiūrų atstovai parinkdami savo retoriką turi būti kur kas atsargesni nei jų oponentai progresyviojoje stovykloje.

Kaip rodo pastarojo meto pavyzdžiai, pasvarstymai apie LGBT ideologijos kilmę ir žalą arba pasiūlymai griežčiau reguliuoti imigrantų srautus gali grėsti ne tik neformaliomis pasekmėmis (cancel culture), bet ir teisine atsakomybe.

Formaliai tarsi ir egzistuoja žodžio, saviraiškos laisvės, tačiau realiai pasinaudojantys šiomis laisvėmis asmenys, įsižeidus vienai ar kitai visuomenės grupei, rizikuoja sugadinti savo karjerą ir turi teismuose įrodinėti savo nekaltumą.

Tokioje visuomenėje įsigali savicenzūra: valstybė nedraudžia pasakyti savo nuomonės, bet nežinia, kokią kainą už tai gali tekti sumokėti, todėl labiau apsimoka pasilaikyti ją sau.

Kokia situacija šiandien Lietuvoje?

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos užsakymu 2025 m. vasario 14-23 d. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus" atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje keltas klausimas, ar darbuotojai, siekdami išsaugoti darbo vietą, bijo viešai išsakyti savo nuomonę vertybiniais ar pasaulėžiūros klausimais.

Tyrime dalyvavo 1000 respondentų nuo 18 m. amžiaus, kurie atrinkti buvo tikimybinės atrankos principu išlaikant populiacijos proporcijas pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą. Tyrimas vykdytas 27 miestuose ir 46 kaimuose.

Gautų duomenų paklaida 3,1 proc.

Nuostatą, kad norint išsaugoti darbą savo pažiūras geriau pasilaikyti sau, išreiškė 61,3 proc. apklaustųjų (22,5 proc. nurodė, jog tokios baimės nejaučia, 16,2 proc. neturėjo nuomonės). Nustatyta, kad tokia baimė labiausiai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių: net 71,9 proc. 60-69 m. amžiaus apklaustųjų nurodė sutinkantys, kad darbuotojai vengia išsakyti savo vertybines nuostatas, siekdami išsaugoti darbo vietą. Tam pritaria ir panašus procentas 50-59 m. amžiaus apklaustųjų (66,9 proc.). Jaunimas nusiteikęs drąsiau, tačiau vis vien beveik pusė (48 proc.) 20-29 m. amžiaus apklaustųjų su minėtuoju teiginiu sutinka.

Baimė reikšti savo nuomonę netolygiai pasiskirsčiusi ir tarp skirtingų politinių partijų rinkėjų. Tyrime nustatyta, kad stipriausią baimę dėl vertybinių pažiūrų įtakos karjerai jaučia socialdemokratų (72,1 proc.) ir „Nemuno aušros" (75,7 proc.) rinkėjai. Šiuo klausimu kiek drąsesni jaučiasi Tėvynės sąjungos (50 proc.) ir Liberalų sąjūdžio (45 proc.) rinkėjai.

Savicenzūra nėra tik Lietuvos problema - apie šį fenomeną vis plačiau kalbama ir Vakaruose, kur netgi atliekami tyrimai apie šį reiškinį. Pastebima, kad savicenzūra ypatingai paplitusi tarp akademikų ir krikščioniškos pasaulėžiūros asmenų.

Tai iškalbingas faktas, žinant, kad tiek religija, tiek mokslas - nors dažnai tarpusavyje konfliktuojančios sritys - yra orientuotos būtent į tiesos pažinimą. Ir panašu, kad būtent tiesos paieškoms savo gyvenimą pašvenčiantys žmonės turi būti labiausiai atsargūs dalindamiesi savo nuomone.

Skirtingi tyrimai parodo, kad savicenzūros fenomenas, žodžio ir saviraiškos laisvės problemos nėra tik vieno kunigo pramanai. Tai iššūkiai, su kuriais susiduria tiek Lietuva, tiek kitos demokratinės Vakarų valstybės. Jose šios problemos jau išsamiai analizuojamos. Neturėtume išdidžiai apsimetinėti, kad mes Lietuvoje esame geresni ir nesusiduriame su analogiškais iššūkiais.

Reikėtų tęsti kunigo R.Doveikos pradėtą diskusiją šiuo klausimu ir ieškoti išeičių, kaip neleisti mūsų visuomenėje vienoms ideologijoms monopolizuoti viešąjį diskursą, o kitas pasaulėžiūras nustumti į paraštes.

Neturėkime vilčių, kad visuomenei svarbiais klausimais pasieksime konsensusą, kai dalis tos visuomenės paprasčiausiai nutildoma.