Turiu vieną pažįstamą, ilgametį konservatorių partijos narį, kuris man visada per susitikimus pasakodavo, kokia elitinė partija čia yra.
Su tokia panieka ir aukšto žiūrint į kitus, - jei tik nesi konservatorius. Diskutuoti su tuo žmogumi, kodėl tu toks arogantiškas, buvo beprasmiška. Jis turėjo savo pasaulį, savo įsitikinimus, tebūnie.
Dabar, kai sujudo kultūrininkai, iš save - akivaizdu - elitu laikančių žmonių girdžiu vėl panašų žodį „elitas".
Suprask, aš, jie elitas, tu, anieji neelitas. Aš aukščiau, tu žemiau. Aš protingas, tu durnas. Apie ką čia? Taip, žmonėms nepatiko kultūros ministras, na, tikrai, gal žmogus nei kompetencijos, nei iškalbos turėjo. Na, ne savo vietoje, matyt, atsidūrė. Bet tikiu, kad tai ne pirmas, ir ne paskutinis žmogus, kuris atsisėda ne į savo roges.
Visas šis kultūrininkų šaršalas man atrodė neskaniai, „žinomų veidų" skėryčiojimasis neatrodė elitiškas.
Bet jūs pasiklausykite, ką kalba garbus Lietuvos muzikantas, atlikėjas (visi žino, ką turiu omenyje)? Vėl - apie elitą. Jūs negalite būti elitas, dėl to piktas ant tų, kurie yra geresni už jus. Šie žodžiai buvo skirti Remigijui Žemaitaičiui. Beje, nesu jo gerbėjas. Nebalsavau už jį.
Toks įspūdis, kas politika dabar apie pačius politikus ir jiems prijaučiančius elitinius. Nepykit, bet susidaro toks vaizdas. O kur kalbos ir pastebėjimai apie žmones, apie paprastus žmones? Man keistai atrodė ir ponios Šimonytės atsiprašymas už kadais ištartus žodžius apie valdžių kaitą. Atsiprašymas vietoje ir laiku? Tada, kada reikia? Galbūt.
Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet man labai aiškiai matyti, kad visuomenė - suskaldyta. Jei tu ne su mumis, tai prieš mus. Jei galvoji ir mąstai kitaip, arba situaciją pristatai kiek kitaip, nei elitiniams žmonėms įprasta, tu išsišokėlis, kvailas, na, ir aišku - dar kremlinis.
Ši visuotinė beprotybė yra labai pavojinga. Labai. Užuot buvę vieningesni, tolerantiškesni, mes klykiame, rėkiame, kuris yra geresnis. Bet tai ne apie žmones, ne apie Tautą, ne apie Lietuvą. O apie jus pačius, elitinius.
Būkit patys sau gražūs!