Autobusai „bėga" nuo keleivių

„Vaivorykštės" stotelėje laukiau autobuso. Atvažiavo greitasis ir greitai pravažiavo pro stotelės paviljoną. Kol suriestas traumos negalių nukėblinau kokius 20 metrų, užsidarė autobuso durys ir jis nuvažiavo.

Rygoje tokių fokusų nesu patyręs, kad tuščioje stotelėje pro paviljoną toli pravažiuotų autobusas. Kol laukiau kito greitojo, tuščia stotelės įvaža pro paviljoną panašiai pravažiavo vos ne dešimt troleibusų ir autobusų. Dėkingas vienam vilniečiui, patarusiam paeiti toliau nuo paviljono, kad suskubčiau įsėsti į autobusą, mat čia vairuotojai nesugeba sustoti prie paviljono, kuriame keleiviai su įvairia negalia ant suolelio laukia transporto priemonės.

Rytojaus dieną paskambinau į JUDU. Atsiliepęs vyriškas balsas kategoriškai atsisakė sujungti pokalbiui su direktore. Patirtus įspūdžius papasakojau savo knygos bendraautoriui. Jis - vietinis, jam palankiau panagrinėti šį atvejį: parašė paklausimą JUDU direktorei Loretai Levulytei-Staškevičienei. Po beveik trijų savaičių jis gavo Klientų aptarnavimo skyriaus vadovės E.Gliebutės vingrų atsakymą.

Buvo paklausta, kodėl viešasis transportas net tuščioje stotelėje pravažiuoja paviljoną, kuriame laukia vienokių ar kitokių negalavimų turintys keleiviai? Buvo paaiškinta: „Suprantame, kad tokia situacija gali sukelti nepatogumų, ypač senyvo amžiaus ar judėjimo negalią turintiems keleiviams. Vairuotojas stotelėse transporto priemonę sustabdo pagal nurodytą ženklinimą kuo arčiau stotelės laipinimo aikštelės borto. <...> Noriu patikslinti, kad viešojo transporto stotelės paviljonai yra skirti keleiviams apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų. <...> Jų tikslas nėra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių sustojimo vietomis..."

Autobusų parko keleivių aptarnavimo vadybininkė irgi arogantiškai patvirtino, kad paviljonas nėra transporto sustojimo vieta; autobusai gali sustoti visoje stotelės įvažoje (juk kai kurios jų būna vos ne penkiasdešimties metrų ilgio!!!).

Štai tau devintinės! Kai stotelėse atsirado naujieji patogūs paviljonai, keleiviai džiaugėsi pagerėjusia aptarnavimo kultūra. Tuomet ir reglamentavimas viešajam transportui sustoti prie paviljonų buvo kur kas griežtesnis ir aiškesnis. Dabar tai visiškai paniekino naujoji JUDU keleivių aptarnavimo politika. Tad kyla klausimas: pagal kurios Afrikos valstybės pavyzdį išmokta pravažiuoti pro stotelės paviljoną su laukiančiais keleiviais?

Mokydamasis lietuvių kalbos, perskaičiau „Keleivių ir bagažo vežimo Vilniaus mieste viešuoju transportu taisykles". Tenai saliamoniškai parašyta: „Vairuotojas stotelėse transporto priemonę sustabdo pagal nurodytą ženklinimą ne toliau negu 15 cm nuo šaligatvio krašto." Kolega paklausė JUDU: ką reiškia stotelės ženklinimas? Per mėnesį, net pakartotinai paklausęs, nesulaukė aiškaus JUDU vadybininkės atsakymo. Kur slypi stotelės ženklinimo ženklų įvardijimo paslaptingumas?

Taisyklėse tvirtinama, kad įlipti į transporto priemonę pirmumo teisę turi neįgalieji, keleiviai su mažamečiais vaikais, nėščios moterys, senyvo amžiaus keleiviai. Būtent jie autobuso ar troleibuso dažniausiai laukia paviljone, sėdėdami ant suolelio, o ne stoviniuodami prie ilgos stotelės įvažos. Beje, ir troleibusuose, ir autobusuose nurodyta tokiems keleiviams vieta - priekinėje transporto dalyje. Dabartinis JUDU požiūris šios keleivių kategorijos adresu yra tiesiog diskredituojantis, netgi diskriminuojantis.

Bendraautoriui iškilo nauja problema. Visuomenės informavimo įstatymas nurodo, kad „Informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną". Net po kolegos pakartotinio paklausimo (po dvidešimties dienų) JUDU nesiteikė atsakyti į šį klausimą.

Ši pusantro mėnesio faktų dėlionė sukėlė naujų, papildomų klausimų. Iki šiolei neaišku, pagal kokius kriterijus JUDU gali kontroliuoti viešojo transporto vairuotojų elgesį, keleivių aptarnavimo kultūrą, jeigu nesugeba paaiškinti pagrindinio klausimo - stotelės ženklinimo atributų. Manding, tie, kurie taip aiškina keleivių aptarnavimo padėtį ir kontroliuoja vežėjus, vargu ar yra važiavę viešuoju transportu... Girdėjau stotelėje balsą: juk jiems nerūpi klipatos seniai.

Vilniaus viešasis transportas pasipildė naujais autobusais ir troleibusais, tačiau keleivių (ypač turinčių judėjimo sutrikimų, senyvo amžiaus, neįgaliųjų), laukiančių transporto paviljonuose, aptarnavimas, sakysiu nesivaržydamas - chamiškas. Jokios sveikų vairuotojų empatijos. O gal jiems tai sukelia adrenalino antplūdį, kai mato, kaip keleiviai iš paviljono paknopstomis bėga į pravažiavusią transporto priemonę?

Kai kalbama apie tiksliai neapibrėžtus ženklus ir ženklinimą, pamirštama, kad svarbiausias ženklas stotelėje - viešojo transporto laukiantis žmogus.