1 nuotr.Penktadienio vakaras, tradicinis pasivaikščiojimas su šuniuku. Nuėjus kokius 5 kilometrus, apima troškulys. Jokių problemų - ne miške esame, telefonas kišenėje, vadinasi, pinigai irgi. Oi, kaip aš klydau...
Prieinam prie autonominės „Iki" parduotuvės-kiosko. Prilietus telefone esančią banko kortelę kiosko durys neatsidaro. Keista, mat visada jos atsiveria, kviesdamos užeiti apsipirkti gerokai užkeltomis kainomis. Na, gerai, gal kažkoks gedimas. Troškulys palauks, einam iki už kelių šimtų metrų įsikūrusios užkandinės KFC.
„Labas vakaras, ar galiu tik atsigert nusipirkti?" „Sveiki, žinoma, „Cola", „Fanta", „Sprite"... bet atsiskaityti grynaisiais reikia!" „Kas čia per naujovės?" „Tiesiog neveikia mokėjimo kortelių skaitytuvas." Na, ką gi, pėdinam dar kilometrą...
Troškulys smaugia gerklę, bet durnių motina viltis dar gyva. Priėjus „Express picą" maloni kasininkė, stovinti prie pilno šaldytuvo su gaiviaisiais gėrimais, šypsosi sakydama, jog didelis „Pepsi" dabar kainuos net 3,4 Eur, tačiau mokėti reikia grynaisiais. „Visą vakarą neveikia skaitytuvai".
Štai taip, brangieji. Kai jums aiškina, kaip gerai turėti banko kortelėje pinigų, kaip jie ten saugiai sau guli, visada atsiminkite, jog tai - ne pinigai, o plastmasės gabalas jūsų kišenėje. Arba virtualus niekas telefone - mano atveju.
Neturi grynųjų - net atsigert negausi, nors aplink pilna kavinių! Belieka kaip ubagui prašyti vandens iš čiaupo, gal koks nors samarietis užjaus.
