1 nuotr.Rašau redakcijai laišką, ne piktą, o klausiantį, kas darosi su mūsų Bažnyčia?
Rašyti noriu ne apie tai, kokie blogi kunigai. Noriu tiesiog žmogiškai pakviesti diskusijai, ar kartais pati Bažnyčia nesielgia nederamai žmonių atžvilgiu? O gal aš klystu, gal čia viskas gerai.
Tai apie viską nuo pradžių. Visi draugų, kaimynų ar artimųjų rate pasikalbame apie šventes, svarbius įvykius, susijusius su mumis. Krikštynos, Pirmoji Komunija, vestuvės yra svarbūs įvykiai žmonių gyvenime. Bet iš draugų, kaimynų tenka girdėti tokias istorijas, kad dvasininkai per savo ūkvedžius, patarnautojus, o kartais ir patys tiesiai šviesiai pasako, kiek jums kainuos krikštynos, vestuvės, Pirmoji Komunija ar panašiai. Žmonės, gyvenantys ypač didžiuosiuose miestuose, pasakoja, kad iš jų prašoma įspūdingų sumų. Net užsakant Mišias...
Girdėjau, kad leidžiant vaiką į Pirmąją Komuniją gražiai prašoma net kelių šimtų eurų! Tai gali būti ir 200 eurų ar 150 eurų.
Suprantate, apie tokias istorijas pasakoja ne devinti vandenys nuo kisieliaus, o tikrai artimi žmonės, kuriais pasitiki. Nesu svieto lygintoja. Man pirmiausia rūpi klausimas, ar gali dvasininkai prašyti tam tikrų sumų už jų tarnystę ir atsidavimą Dievui? Juk čia ne UAB, kur yra paslaugų kainynas ir prašom - susimokėk tiek ir tiek.
Per Mišias, besiklausant kunigų pamokslų, iškyla klausimas, ar tie gražūs tikėjimo žodžiai, pamokymai nesikerta su mano minėta praktika, kad štai, už krikštynas tiek ir tiek, už Pirmąją Komuniją - tiek ir tiek.
O ką daryti žmonėms, kurie neturtingi?
O gal kunigai iš tiesų visai neturi pinigų? Juk kiekvienam ir pavalgyti, ir apsirengti reikia, ir automobilio reikia, nes važinėjimo daug. Bet tiesiog aš niekaip nesuprantu, kodėl kažkokios sumos iš žmonių prašoma už tarnystę?
Juk žmonės aukoja, yra auka, kuri neturi konkretaus dydžio.
