1 nuotr.Atrodo, lyg horizonte pasimatė taikos ženklai bent jau vieno konflikto lauke. Tiesa, iki tikros taikos dar ilgas ir vingiuotas kelias...
Kas gi laukia mūsų po to, kai didieji susitars dėl karo veiksmų nutraukimo, pasidalins įtakos sferomis ir tai palaipsniui pradės realizuoti.
Trumpam įsivaizduokime situaciją Europoje iškart po karo veiksmų nutraukimo. Ir ką mes turim?
O turim beveik milijoninę buvusių kareivių - jaunų vyrų - armiją, neturinčių pragyvenimo šaltinio, dažnai neturinčių namų, gal net ir tų, kas jų lauktų. Jie pramoko šaudyti, žudyti ir išgyventi apkasuose be stogo.
Ką tokiu atveju jiems veikti?
Dalis liks ginti „peremogos" savo tėvynėje, kita dalis pasileis per sienas į Europą „laimės ieškoti", už ką ir kovojo.
Tiesa, dalis jų čia ras darbo besikuriančioje riaušių policijoje, nes labiau tikėtina tokia ES perspektyva, nei reguliari armija už 800 mlrd. eurų. Kur, beje, daugės neramumų dėl „teisėtų" rinkimų rezultatų ir didžiulio jaunų vyrų skaičiaus, kuriems dėl prastėjančios ekonominės situacijos bus nutrauktos pašalpos, svetimos kultūros imigrantų priešpriešos ar tiesiog dėl prarastos galimybės išgyventi.
Kažkas juk turės ginti ES „vertybes ir elitą" nuo savos vidurinės ir darbo klasės, kurie mąsto ir mato dalykus kitaip.
Tačiau vis tiek liks nemaža dalis kareivių, kurie bus palikti likimo valiai ir turės patys pasirūpinti savim.
Kas jiems beliks daryti? Tikėtina, kad, deja, nepavyks išvengti, kaip ne kartą istorijoj jau yra buvę ir po ankstesnių karų, pokario suirutės, plėšimų ir žudymų.
O Lietuvoje (įvertinus, kad valdžiai tylomis pritariant, taikos metu jau yra sudarinėjami priešų sąrašai, sukiršinta visuomenė ir jau įkurtos karo komendantūros, civiliais drabužiais svetimos šalies slaptųjų tarnybų laisvai neršiančius bendradarbius) krintant pragyvenimo lygiui tikėtis ramaus sugyvenimo neišeina.
Juk visa tai staiga niekur nedings. Su tuo reikės gyventi ir po taikos sutarties, kad ir kaip tai vertintume, ko norėtume ar ko nenorėtume.
Nejaugi laukia karas po taikos?
